Aut. Vytis Snarskis
Tylinti tauta
Lietuviai turi priežasčių ir potencialo protestuoti, bet jis giliai užkonservuotas. Apie savo problemas kalbantys žmonės priverčia valdžią jas spręsti. O ilgam užgniaužtas nepasitenkinimas gali išsiveržti gaivališka jėga. Būtent tai – pavojinga.
Laura GABRILAVIČIŪTĖ
Įvairias pasaulio valstybes purtant protestams, Lietuvoje, regis, susidariusi paradoksali situacija. Apklausų duomenys rodo, kad gyventojai nepatenkinti šalies ekonomikos padėtimi, nepasitiki valdžios institucijomis. Tačiau savo įsiūtį jie lieja nebent tarpusavio diskusijose ar komentaruose internete.
„Eurobarometro“ tyrimo duomenimis, politinėmis partijomis nepasitiki 82 proc., Vyriausybe – 73 proc., parlamentu – 81 proc., o vietos valdžia – 58 proc. Lietuvos gyventojų. 64 proc. žmonių šalies ekonomikos padėtį vadina gana bloga, o 16 proc. – labai bloga. Situaciją darbo rinkoje gana bloga laiko 64 proc., o labai bloga – 19 proc. gyventojų. 47 proc. žmonių apskritai mano, kad padėtis Lietuvoje blogėja. Priešingos nuomonės laikosi per pusę mažiau gyventojų.
Vis dėlto, kad ir kokie nepatenkinti būtų, Lietuvos piliečiai, priešingai nei daugelio kitų valstybių gyventojai, griebti transparantų ir eiti į gatves dažniausiai nesiryžta. Per gerą dvidešimtmetį šalyje buvusius masinius ar daugiau atgarsio sulaukusius protestus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tai 1998 m. ūkininkų vykdyta kelių blokada, 2004 m. per prezidentinį skandalą organizuoti protestai, kai vieni gyventojai palaikė tuometį šalies vadovą Rolandą Paksą, o kiti jį smerkė. Taip pat 2009 m. riaušėmis prie Seimo virtęs protestas ir vėlesnė Garliavos istorija.
Priežasčių, kodėl Lietuvos gyventojai tokie vangūs, – daugybė. O sovietmečio palikimas – nors ir populiarus, bet toli gražu ne vienintelis tokio žmonių elgesio paaiškinimas. Tiesa, iš pirmo žvilgsnio situacija, kai gyventojai neprotestuoja ar vengia kitais būdais reikšti savo valią, gali atrodyti visai nebloga: žmonės dirba ir negaišta laiko žygiuoti gatvėse ar įvairioms kitoms akcijoms. Tačiau ilguoju laikotarpiu padariniai gali būti ne patys geriausi.
Sovietmečio palikimas
Ekonomistas, socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka teigė paprastai vengiantis viską nurašyti sovietmečiui, bet šiuo atveju esą sunku paaiškinti kitaip. Būtent tuo laikotarpiu, anot jo, žmonės išmoko savarankiškai, patyliukais spręsti savo problemas. Kartais net neteisėtais būdais ir darydami sandorius su savo sąžine.
„Sovietmečiu, kaip vyresni žmonės puikiai prisimena, protestų nebuvo galima organizuoti, bet gyvenimą vis tiek reikėjo susitvarkyti. Žinome, kad buvo deficitas: ir prekių trūko, ir gerų darbo vietų. Nebuvo lengva. Tada žmonės taip ir tvarkydavosi: duodavo kyšius, papirkinėdavo, susitardavo per pažintis. Toks žmonių elgesys ir išliko. Man taip lengviausia paaiškinti“, – sakė R. Lazutka.
Apie sovietmečio įtaką IQ yra kalbėjęs sociologas, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas Vladas Gaidys: „Pirma, pokomunistinėse šalyse kairiosios pozicijos buvo ganėtinai sukompromituotos per tuos 50 metų. Tai sunku atitaisyti. Antra, Lietuvoje ir tarpukariu nebuvo darbininkų judėjimų, profsąjungų. Trečia, turbūt bet kurių protestuotojų pozicija yra gana pažeidžiama. Juos labai paprasta apkaltinti sovietmečio ilgesiu.“
Su sovietmečio įtaka sutiko ir Mažvydas Jastramskis, politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas. Jis paminėjo sąvoką „prescribed participation“ („išrašomas“ dalyvavimas). „Sovietų Sąjungoje visas dalyvavimas politinėje veikloje buvo parodomasis, „išrašomas“: kariniai paradai, priverstinis dalyvavimas rinkimuose. Dalis visuomenės galbūt turi susiformavusią nuostatą, kad politinis dalyvavimas savaime yra nuleidžiamas valstybės, o kitokio lyg ir nėra“, – kalbėjo M. Jastramskis.
Taip pat jis pabrėžė, kad sovietmečio įtaka yra labai populiari ir patogi teorija. Priežasčių, kodėl lietuviai retai kada protestuoja ar kitais būdais reiškia savo nuomonę, reikalavimus, yra ir daugiau.
Laikas ir pinigai
Pilietinės visuomenės instituto direktorė, VU TSPMI dėstytoja Ieva Petronytė patikino, kad priežastys, lemiančios protesto kultūrą ir žmonių aktyvumą, susijusios su ekonomika.
„Tam, kad nustatytum, kokiu būdu, kokia forma nori kreiptis į valdžią, reikia turėti pakankamai laiko ir pinigų. Laikas ir pinigai ateina iš ekonomikos, iš socioekonominės tiek valstybės, tiek individualios padėties, – dėstė I. Petronytė. – Dažniausiai sakoma, kad tose valstybėse, kurios socioekonomiškai stiprios, pavyzdžiui, brandžios Vakarų demokratijos, protestų būna dažniau.“
Ji pridūrė, kad protestai dažnesni ir ekonomiškai stipresnėse pokomunistinėse šalyse.
Apie patiriamas sąnaudas organizuojant protestus kalbėjo ir R. Lazutka: „Yra toks dėsnis, vadinamas „bendrumo tragedija“. Bendrų reikalų niekas nenori imtis spręsti, nes tai nenaudinga. Organizuojant protestą reikia suburti žmones. Kainuoja pastangų, išlaidų, o rezultatas negarantuotas. Tai galioja ir kitiems kolektyviniams dalykams, ne tik protestams.“
Kaip Lietuvos gyventojų pasyvumo pavyzdį pašnekovas paminėjo daugiabučius namus. Butai paprastai būna gražiai sutvarkyti, o laiptinės – nušiurusios ir netvarkingos. Žmonės esą labai daug investuoja į tai, kas asmeniška, privatu, o bendrais dalykais rūpintis vengia.
Bendruomeniškumo stoka
Pilietinės visuomenės instituto tyrimas “Pilietinės galios Aindeksas”, 2012 m.
IQ pašnekovai taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje dar labai gajus mąstymas, jog nuo vieno žmogaus pastangų ir veiksmų mažai kas priklauso. Taip dažnai teisinasi rinkimuose nedalyvaujantys gyventojai.
Be to, žmonės bijo užsitraukti aplinkinių nepalankumą. „Pavyzdžiui, Vakaruose būna transporto sektoriaus darbuotojų streikų. Yra tokių, kurie juos smerkia, nes tokie dalykai trukdo kitiems. Kam užsitraukti kitų grupių nepalankumą? Geriau tiesiog pabūti nuošaly ir manyti, kad vieno žmogaus pastangos nieko nepakeis“, – kalbėjo R. Lazutka.
Jis svarstė, kad žmonės nepalaiko vieni kitų ir todėl, kad jaučia konkurenciją. Pavyzdžiui, vieniems išsireikalavus, kad Vyriausybė padidintų algas, pinigų neliks kitiems. Nors, pavyzdžiui, prancūzai palaiko streikuojančius transporto sektoriaus darbuotojus, nes žino, kad ir patys sulauks jų palaikymo, kai iškels savo reikalavimus.
Tačiau Lietuvoje gyventojai nepasitiki ne tik institucijomis, bet ir vienas kitu. „Pas mus kitais žmonėmis pasitiki apie 30 proc. gyventojų“, – pabrėžė M. Jastramskis.
V. Gaidys siūlė atskirti priežastis, kodėl protesto akcijų nerengia jaunimas ir vyresni žmonės. Situacija Lietuvoje nepatenkinti jaunuoliai dažniau renkasi emigraciją – išvažiuoti į Vakarus. Ten panaudoti turimą energiją jiems atrodo paprasčiau, nei mėginti ką nors pakeisti gimtinėje. O vyresni šalies gyventojai protestuoti neina tiesiog bijodami prarasti tai, ką turi.
Beje, kad kai kurie žmonės protestus tapatina su smurtu ir masiniais neramumais.
V. Gaidys skaičiavo, kad 60 proc. Lietuvos gyventojų yra gimę kaime ir, nors dabar įsikūrę mieste, turi tvirtas tenykštes šaknis. „Kaimo žmogui sunkiai suvokiami tokie veiksmai, kaip ką nors gadinti, deginti. Lietuva, gerąja to žodžio prasme, dar gerokai agrarinė valstybė“, – dėstė sociologas. Be to, jis pridūrė, kad šiaurės šalyse spontaniškų protestų būna gerokai mažiau nei pietuose.
Nėra kam protestuoti?
Tiesa, nors Lietuvos gyventojai dažnai teigia esantys nepatenkinti valdžia, sunkiai besiverčiantys, galimas daiktas, kad čia tiesiog nėra kam protestuoti. Pilietinė visuomenė mūsų šalyje labai pasyvi, siekis dalyvauti viešajame gyvenime, domėjimasis įvykių priežastimis ir padariniais yra gana mažas.
„Dalyvavimas protestuose, nekonvencinė politika, teoretikų kartais siejama su kritišku piliečiu, išmanančiu, suprantančiu politines realijas. Lietuvoje vien rinkimai, į kuriuos ateina apie 50 proc. žmonių, parodo, kad domėjimasis politika gana menkas. Žmonės tiesiog nepatenkinti valdžia, bet to neužtenka. Reikia konkrečiai žinoti, dėl ko tu protestuoji, suvokti tam tikrą kolektyvinį reikalavimą. Visuomenei, kuri nelabai turi bendruomeniškumo jausmo, tai padaryti gana sunku“, – kalbėjo M. Jastramskis.
Jo žodžiais tariant, būtent piliečių domėjimasis politika, žiniomis paremtas kritiškumas Lietuvą skiria nuo Vakarų šalių, kur gyventojų dalyvavimas yra šiek tiek aukštesnio lygio.
I. Petronytė patikslino, kad ne visi žmonės į protestus eina turėdami racionalių reikalavimų. Anot jos, reikėtų skirti dvi motyvacijas: „Kokiam nors jaunuoliui gali būti tiesiog įdomu nueiti pasižiūrėti, kaip galima į policininką paleisti pomidorą. Viena yra sąmoningas, konstruktyvus dalyvavimas, kai protesto politika pasitelkiama kaip alternatyvi dialogo su valdžia priemonė. Ir kitas dalykas yra momentinė saviraiškos būsena.“
Tačiau, matyt, galima teigti, kad jei nėra tų, kurie galėtų organizuoti protestą, siekdami racionaliai išsakyti savo lūkesčius, vargu ar gali kas nors įvykti.
Tylos padariniai
Pilietinės visuomenės instituto vadovės I. Petronytės teigimu, XX a. kilusi vertybių revoliucija pakeitė požiūrį į protestus. Iki jos šie buvo laikomi demokratijai žalingu reiškiniu, o po jos suvokiami kaip naudinga, konstruktyvaus dialogo priemonė. Žalingi protestai esą gali būti tik tuo atveju, jeigu per juos atstovaujama siauroms interesų grupėms.
„Jeigu žmonės ekonominę situaciją gerina tiek savo individualiu, tiek visuomenės lygmeniu ir neturi kada dalyvauti protestuose, aišku, gerai, jeigu šalyje viskas gerai. Bet jeigu ne viskas gerai?“ – svarstė I. Petronytė.
Ji priminė, kad demokratija remiasi glaudžiu piliečių ir jų išrinktos valdžios dialogu. Jeigu bendravimo nėra, atotrūkis didėja. Trumpuoju laikotarpiu valstybė dėl to gali nukentėti, nes nepatenkinami piliečių lūkesčiai, tvarkomasi ne taip efektyviai, kaip galbūt būtų galima.
„Ilguoju laikotarpiu neatspindimi lūkesčiai yra tiesus kelias į revoliuciją. Čia labai skambiai sakant. Bet iš tiesų, jeigu yra lūkesčiai ir jie ilguoju laikotarpiu nepatenkinami, tokių santvarkų laukia sukrėtimai“, – pabrėžė pašnekovė.
Tiek M. Jastramskis, tiek R. Lazutka taip pat sutiko, kad taikūs protestai šaliai gali būti naudingi. „Visuomenei trūksta raiškos kanalų. Jie labai aiškiai per rinkimus išreiškia tam tikrą savo poziciją. Tačiau politikams sunku susivokti, kokie konkretūs sprendimai yra geri, o kurie ne, kurie skatina teigiamą visuomenės reakciją, kurie neigiamą“, – kalbėjo politologas. R. Lazutka pridūrė, kad ilgainiui savo lūkesčių neišsakantys ir jų išpildyti negalintys žmonės ima protestuoti kojomis – emigruoja iš šalies.
Pilietinės visuomenės instituto tyrimas “Pilietinės galios Aindeksas”, 2012 m.
Tiesa, V. Gaidys prisiminė keletą masinių lietuviškų protestų pavyzdžių. „1998 m. buvo kelių blokada. Kaimo žmonės, runkelių augintojai, blokavo kelius ir ne taip paprasta ten buvo ką nors padaryti, konfliktas buvo ilgokas. Po to atliktoje apklausoje paaiškėjo, kad beveik 80 proc. Lietuvos gyventojų pritarė kelių blokadai“, – kalbėjo sociologas.
M. Jastramskis priminė bene prieš dešimtmetį liepsnojusį prezidentinį skandalą, kai vieni šalies gyventojai palaikė tuometį šalies vadovą R. Paksą, o kiti pritarė, kad jis būtų pašalintas iš posto.
Jis paminėjo ir 2009 m. prie Seimo vykusias riaušes, ir Drąsiaus Kedžio istoriją, kai šalies gyventojai buvo apsupę namą Garliavoje ir atsisakė ten įleisti valdžios atstovus. „Esant tam tikroms aplinkybėms lietuviai gali gana rimtai ir atkakliai ką nors daryti. Tokių atvejų buvo, vadinasi, lietuviai turi potencialo, bet jis užkonservuotas“, – sakė V. Gaidys.
Anot jo, savotiškos formos šalies gyventojų protestas pasireiškė ir per Seimo rinkimus, kai netikėtai buvo išrenkamos kiek radikalios ar esamai valdžiai itin nepatinkančios politinės jėgos: „2000 m. buvo išrinkta Naujoji sąjunga, 2004 m. – Darbo partija, o 2008 m. – Tautos prisikėlimo partija. Tai buvo protesto balsavimas.“
Taigi, gali būti, kad Lietuvos gyventojai kol kas tiesiog neturi priežasčių protestuoti prieš vieną ar kitą reiškinį. Tačiau kokiam nors įvykiui smarkiai palietus kiekvieną ar įaudrinus emocijas, jie galėtų išeiti į gatves.
****
Straipsniu pasidalino Žurnalas IQ
LTCampus 