KODĖL TAMPAME PRIKLAUSOMI IR KAIP TO IŠVENGTI?

1286914593verygaPsichoterapeutas Aurelijus Veryga: „Atsikračius priklausomybių, gyvenimas tik gerėja ir tampa visavertis“

Nuo pat vaikystės mums skiepijama, kad savo sveikatą saugoti privalu. Deja, blogi įpročiai nemažai daliai visuomenės yra tapę „atsipalaidavimo“, komunikacijos būdu ar tiesiog rutina. Tokią tendenciją lengvai pastebėsime savaitgalio vakarą išėję pasivaikščioti sostinės gatvėmis. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento duomenimis, 2012 m. vienam 15 metų ir vyresniam gyventojui teko 15,44 litro gryno alkoholio. Tyrimų duomenimis, beveik trečdalis Lietuvos gyventojų rūko. Vieniems tai – tik statistika, kitiems, kaip bebūtų apmaudu – tamsi kasdienybė ir skaudi problema. Kokios tokio didelio toksinių medžiagų suvartojimo priežastys, kas turėtų rūpintis šios problemos sprendimu ir ką daryti, norint atsikratyti kamuojančios priklausomybės?

Biomedicinos mokslų daktaras Aurelijus Veryga – žmogus, jau daugiau nei dešimtmetį su priklausomybėmis kovojantis tiek teoriškai, tiek praktiškai. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentas, Biomedicininių tyrimų instituto mokslo darbuotojas, nervų sistemos tyrimų centro „Neuromeda“ gydytojas psichiatras, Baltijos šalių tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas – tai dar ne visa žinomo psichiatro veikla. Su Aurelijumi kalbėjomės apie priklausomybės ligų priežastis, apraiškas, rezultatus bei aiškinomės, kodėl ir kaip savo sveikatą saugoti būtina kiekvienam. Pasak Aurelijaus, „didelė problema yra tame, kad mes ilgai nepastebime savo priklausomybių, jas pastebėję – nesiimame atitinkamų priemonių, o jei apie mūsų problemą užsimena artimieji – mes jos nepripažįstame ir supykstame. Taip neturėtų būti, nebijokime spręsti savo bėdų“ – sako specialistas.

PRIKLAUSOMI GALIME TAPTI IR PSICHOLOGIŠKAI, IR FIZIŠKAI

Kokios, bendrai kalbant, priežastys žmonėms kelia priklausomybes?

 

Tai labai platus klausimas. Žmonės yra labai skirtingi, bet, žinoma, visgi yra tam tikri dėsningumai, paaiškinantys didžiąją dalį problemų, tame tarpe, ir priklausomybes. Vis dėlto, kiekvienu atveju reikėtų žiūrėti į problemą individualiai ir atskirai, nes žmonės auga skirtinguose kontekstuose. Vienam priklausomybę skatinančiu veiksniu gali būti šeima, kurioje, pavyzdžiui, tėvai savo asmeniniu pavyzdžiu vienaip ar kitaip skatina savo vaikus elgtis negatyviai. Kiti vaikai atvirkščiai – užauga labai geroje aplinkoje, ir jiems priklausomybių startas gali priartėti vėliau, jiems išėjus iš namų ir, pavyzdžiui, patekus į terpę, kurioje klesti priklausomybės. Šiuos aspektus tam tikra prasme uždengia dalykai, kurių mes nei stebim, nei pastebim – tai yra visa viešoji erdvė, kuri po lašiuką lašina ir taip pat suformuoja tam tikras nuostatas. Pavyzdžiui, nuolatos viešojoje erdvėje pasikartojančios žinutės, kad išgerti yra gerai, nesvarbu, ar tau gerai, ar tau blogai, ar tau liūdna, ar linksma. Tai pakartojama keliasdešimt kartų per dieną, sistemingai ir visur – kino filmuose, serialuose, laikraščiuose, bet kur. Žmogus apie alkoholį gali išgirsti tiek darbe, tiek pas gydytoją, mokykloje, praktiškai visur. Tačiau neretai tas žinutes imame pastebėti tik tada, kai mums pabandoma pasakyti, kad iš tikrųjų žmogus gali tiesiog gyventi kitaip, be taurelės, be dūmo. Dar vienas dalykas – specialistai, susiduriantys su priklausomybių ligų profilaktika, dažnai užmiršta, kad yra didžiulis mechanizmas, gyvenantis ir uždirbantis iš žmonių priklausomybių – rizikingo ir žalingo jų gyvenimo. Už viso to slypi didelė industrija, besimaitinanti žmonių silpnybėmis, labai gerai žinodama visus industrijos mechanizmo veikimo principus. Jie žino, kad žmogų užtenka padaryti priklausomą ir po to jis pats gins savo žalingą elgesį, pyks, jei kas norės atimti jo įprotį, žmogus stovės tos pramonės pusėje ir ją gins. Visa šita industrija bando palaikyti reikiamą, verslo veikimą užtikrinančią atmosferą įvairiausiais būdais: rengdama renginius, norėdama būti pastebėta, nuolatos patikindama, kad vartoti jų parduodamą produktą yra gerai, pirkdama straipsnius ir t.t. Taigi, visi mano paminėti reiškiniai sukuria tam tikrą erdvę, kurioje atsiduria žmogus su savo genetika, šeimos ir ugdymo istorija, nuo ko būtent ir priklauso, ar mes priimame tas žinutes, mus persekiojančias viešojoje erdvėje, ar ne, ar įgyjame priklausomybių, ar ne. Žmogaus priklausomybei įtaką daro ir genetika, ir psichologija, ir biochemija. Na, o kalbant paprastai, priklausomybė atsiranda pakitus hormonų apykaitai žmogaus smegenyse. Žmogus nebegali gyventi be vienos ar kitos medžiagos, ką jau kalbėti apie jos vartojimo nutraukimą. Jaučiamas diskomfortas, žmogus negali lengvai su tuo susitvarkyti ir tai tampa didele problema tiek pačiam žmogui, tiek aplinkiniams.

Kas, jūsų nuomone, pirmiausiai turėtų formuoti priklausomybių prevenciją – individas, šeima, mokykla, valstybė?

 

Iš tikrųjų įdomus klausimas, nes, priklausomai nuo to, kokioje auditorijoje jį užduosime, visuomet gausime skirtingą atsakymą. Jeigu klausime politikų, jie visada pasakys, kad svarbiausia – šeima ir mokykla. Jeigu klausime šeimos, ji sakys, kad formuoti tam tikras nuostatas turi mokykla ir politikai. Asmeninės atsakomybės šiuo klausimu nemato praktiškai niekas. Na, žinoma, tarkime, politikai gali priiminėti įstatymus, įteisinti veiksmingas priemones, kurios apribotų priėjimą prie tam tikrų kenksmingų medžiagų, bet tas nedaroma arba daroma neefektyviai. Yra nemažai pavyzdžių užsienio šalyse, kuriose kietos priemonės puikiai veikia. Didžiausią įspūdį man daro Islandija. Šioje šalyje alkoholį bei tabako gaminius vartoja tiek vaikų, kiek mūsų šalyje to nedaro – jei kalbėsime apie 15-16 metų paauglius, tai Islandijoje šioje amžiaus grupėje alkoholį ir tabaką vartoja vos keli procentai. Lietuvoje vos keli procentai nevartoja, ar jaučiate skirtumą? Kartą vienoje konferencijoje paklausėme Islandijos atstovų, ką jie darė, kad sumažintų minėtų medžiagų vartojimą tarp paauglių. Jie atsakė, kad darė „viską, kas efektyvu“ – paslėpė minėtas prekes nuo vaikų akių, reguliavo vartojimą, skyrė didelius pinigus paauglių užimtumui. Įsivaizduokite, vien Reikjavike, kur gyventojų penkis kartus mažiau, nei Vilniuje, vaikų užimtumo skatinimui buvo skirta bene trys šimtai milijonų eurų, ir štai, jie turi rezultatą – jų vaikų rūko tiek, kiek pas mus nerūko. Lietuvoje didelė bėda tame, kad jeigu jau pradedi kalbėti apie kokią nors priemonę, galinčią sumažinti alkoholio, tabako ar narkotikų vartojimą, ta priemonė tuojau pat kam nors neįtiks, bus daug ginčijamasi, sakoma, kad tai „daug kainuos“ ir t.t. Mano nuomone, reikėtų tiesiog imtis visų įmanomų racionalių ir efektyvių priemonių, neskirstyti jų į geresnes ir blogesnes, paprasčiausiai jų imtis ir jos puikiai veiks. Bet kokiu atveju, kiekviena iš klausime paminėtų institucijų turi savo vaidmenį ir užduotį. Šeimos paprastai nori, kad jų vaikai būtų sveiki. Tačiau, kai paklausi tėvų, ar jų konkretus elgesys, tarkime alkoholio vartojimas ar rūkymas yra susijęs su didesne rizika, kad jų vaikai ims vartoti minėtas medžiagas ir ar tėvai sutiktų nutraukti tų medžiagų vartojimą iki kol suaugs jų vaikai, prasideda įvairūs išvedžiojimai. Aš, kaip individas, turiu savo uždavinius, kuriuos galiu vykdyti, aš galiu tvardyti save, man nereikia vartoti jokių kenksmingų medžiagų ir tai yra mano valioje. Jeigu kalbėsime apie mokyklą, tai ji turi savus uždavinius, savus elgesio modelius ir mokytojai turi atitinkamai elgtis, rodyti gerą pavyzdį, vykdyti tam tikras sveikos gyvensenos skatinimo programas. Jei kalbame apie politikus, jų valioje – įstatymų priiminėjimas, programų, numatančių tam tikras prevencines priemones, finansavimas. Kol visi šie sektoriai neveikia kartu, nieko nesigaus. Čia galiu pateikti tokį pavyzdį: jeigu aš ir esu atsakingas tėvas, stengiuosi gerai auklėti savo vaikus, vis tiek puikiai suprantu, kad yra tėvų, kurie to nedaro; mano vaikas vieną dieną išeina į mokyklą, papuola į aplinką, kuri yra visokia, su įvairiausiomis žinutėmis. Dėl to vaikui paauglystėje dažnai ateina kritinis laikas, kurio metu, kol neįvyks tam tikras lūžis, tėvų įtaka vaidins labai menką vaidmenį. Tą vaidmenį vaidina kiti vaikai, neretai iš probleminių šeimų, ir aš, net ir labai stengdamasis, negaliu būti tikras, kad mano vaikas išvengs galimų priklausomybių ir visa kita. Aš negaliu jo aptverti tvora, neleisti bendrauti su kitais vaikais, juk būtų dar blogiau. Taigi, kiekvienas mūsų turime tam tikrus uždavinius ir turime juos spręsti. Čia norėčiau paneigti ir tokį mitą, kad viskas priklauso nuo gydytojų, kad jie turėtų imtis kaži kokių priemonių. Gydytojai nei priiminėja įstatymus, nei mokyklose moko vaikus. Žinoma, gydytojai gali būti puikiu pavyzdžiu savo šeimoje, giminėje, savo pacientams, bet tai yra jau post factum, apie tai kalbame tik tada, kai įvyksta kažkas negera. Vis dėlto, savaip stengtis, kad kas nors pasikeistų, turime stengtis visi.

Vis dėlto, kalbant bendrai, kokių priemonių reikėtų imtis visų pirma, norint spręsti mūsų visuomenėje eižėjančias priklausomybių problemas, jų mastus?

 

Yra tokia subtilybė – mes gyvename visuomenėje, kurioje absoliuti dauguma kol kas yra probleminė, persunkta tam tikro žalingo, negatyvaus elgesio. Todėl naivoka tikėtis, kad greitai suveiks kažkokios, pavyzdžiui, šviečiamosios priemonės. Taip yra todėl, kad suaugusio žmogaus mąstyseną pakeisti yra labai sunku. Tokiose probleminėse visuomenėse puikiai veikia vadinamosios „kietosios“ priemonės, atribojančios problemų turinčius žmones nuo jiems grėsmę keliančių aspektų, tai – įvairūs draudimai, reguliavimai, akcizai ir t.t. Prisiminkime 2009 metų krizę: kadangi krito žmonių pajamos, jie mažiau išgėrė, mažiau surūkė, ilgiau gyveno, tai rodo statistika. Sakytumėte, paradoksas, juk krizės metu išgyvename stresą, todėl griebiamės alkoholio, daugiau rūkome ir t.t. Kaip rodo patirtis, nieko panašaus nebuvo. Statistiniai duomenys rodo, kad nuo 2008 iki daugmaž 2011 metų alkoholio bei tabako gaminių vartojimas, mirčių dėl priklausomybių mastas buvo sumažėjęs. Pasibaigus krizei, viskas vėl pasisuko į kitą pusę – pradėjo augti žmonių pajamos, valstybė į tai neatsižvelgė ir nepakėlė mokesčių alkoholiui bei tabakui, o žmogaus juk tokia „natūra“ – jeigu turi daugiau pinigų, tai ir perki, o neretai dar ir „su atsarga“. Turime tokią didelę ydą – negalime stiklo palikti „neišgerto“, todėl tiesiog nusigyvename iki labai didelių problemų. Jei mūsų valstybė nesiims jokių veiksmų, kad spręstu pastarąsias problemas, mes turėsime dar didesnių bėdų. Vyrauja tokia keista iliuzija, kad žmonės išgeria todėl, kad neturi darbo, yra apsileidę arba apleisti artimųjų. Klausimas dvipusis: ar geriate dėl to, kad neturite darbo, ar neturite darbo todėl, kad geriate, neišsiblaivote, nesugebate į jį nueiti ar jį susirasti? Pripažinkime ir tai, kad vartojantis darbuotojas darbdaviui nereikalingas… Šias problemas būtina efektyviai spręsti.

KAIP ATPAŽINTI PRIKLAUSOMYBĘ?

Sugrįžkime prie priklausomybės atpažinimo. Kaip charakterizuoti priklausomybę, iš kur žinoti, kad tai jau tikra problema ir ją būtina spręsti?

 

Neretai esminė bėda su priklausomybe yra ta, kad nors ji jau susiformavusi, jos pakankamai ilgai nesimato. Ir, to pasekoje, žmonės pratempia labai ilgą laiką, iki kol sulaukia labai rimtų pasekmių. Įsivaizduokime to mastus. Jeigu kalbėsime apie alkoholį, Lietuvoje 40% vyrų nuo 20 iki 64 metų nuo jo yra priklausomi. Praktiškai, vos ne kas antras gatvėje sutiktas vyras turi problemų dėl alkoholio vartojimo. Žinoma, tos problemos nebūtinai žmogų desocializuoja. Mūsų visuomenėje vyrauja toks klaidingas įsitikinimas, kad jeigu žmogus turi darbą, vairuoja prabangų automobilį, užima aukštas pareigas, tai kaip gi jis gali būti alkoholikas? Žmonės turi suprasti, kad alkoholizmą liudija ne vien asocialūs ir neturtingi asmenys. Didelė dalis alkoholizmu sergančių žmonių vaikšto apsirengę kostiumais, vairuoja gerą automobilį, turi šeimą, gerą darbą, jie numiršta visai ne nuo alkoholizmo, o nuo infarkto, insulto, skrandžio vėžio ir kitų ligų, kurių žmonės paprastai nesieja su alkoholio vartojimu.

Klausėte, kaip atpažinti priklausomybę. Yra daug jos požymių. Visų pirma, tai liudija tai, kad žmogus pradeda nebevaldyti proceso, bet procesas ima žmogų valdyti patį. Vienas tai parodančių ženklų yra, kai žmogus planuoja vienaip, o vyksta kitaip. Pavyzdžiui, sako, kad eina su draugais išgerti bokalo alaus, o grįžta vos paeidamas. Kitas priklausomybę rodantis dalykas – tolerancija pačiai priklausomybę keliančiai medžiagai. Paprastai žmonės augančios tolerancijos nepastebi. Jei imsime statistinį lietuvį, priklausomą nuo alkoholio, tai jo tolerancija alkoholiui nuo jo vartojimo pradžios paprastai būna išaugusi penkis – šešis kartus. T.y., jeigu vyrui iš pradžių užtekdavo išgerti du bokalus alaus, tai atsiradus alkoholio tolerancijai, jam gali neužtekti ir 10 bokalų. Taigi, žmogus ilgai galvoja, kad neturi priklausomybės iki tol, kol jo neužklumpa didelės bėdos, nors, ir tada priklausomas žmogus linkęs neigti, kad jis turi tokią problemą. Taip yra todėl, kad žmogui sunku susitaikyti, kad jis silpnas, kažko nebegali atsisakyti, kad tai yra liga. Aš kartais klausiu savo pacientų, ar jie galėtų nustoti vartoti alkoholį ar mesti rūkyti, jie man atsako, kad „taip, bet kada“. Aš sakau „gerai, pabandykite šitaip metus“, o man sakoma „taip ilgai? Artėja dukros vestuvės, žmonės klausinės, kodėl negeriu/nerūkau, tas, anas“… Jeigu taip žmogus kalba, vadinasi, jis nuo alkoholio ar tabako priklausomas jei ne fiziškai, tai bent jau psichologiškai tikrai. Jeigu žmogus patiria kokį nors diskomfortą, jis jau yra tam tikra prasme priklausomas, bet tai nereiškia, kad psichologinė priklausomybė lengvesnė už fizinę, nieko panašaus. Su savo psichika susitvarkyti nėra taip paprasta, psichika dažniau „paveda“ nei fizinis aspektas, juk sakoma, kad fizinį skausmą pašalinti lengviau, nei dvasinį. Dar vienas reiškinys, nurodantis priklausomybę, yra abstinencijos sindromas. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, nedidelis kiekis alkoholio padeda žmogui atstatyti „normalią“ būseną, tai yra didelė problema, kadangi žmogus toliau nuodija savo organizmą ir tuo pačiu dar labiau didina savo priklausomybę.  Dar keli vešinčio žalingo įpročio liudytojai – žmogaus nesugebėjimas atlikti įprastų kasdienių pareigų (tarkime, žmogus nustoja eiti į darbą, ką nors susitaria su šeimos nariais ar draugais, bet to neįgyvendina); įkliūna pareigūnams vairuodamas arba darbo vietoje išgėręs, slaptai išgėrinėja. Tokie veiksmai – didelės problemos apraiška. Kartais mes linkę klaidingai pateisinti tokius poelgius, sakome „na, kam gi nepasitaiko“. Tam yra vienas atsakymas: to nepasitaiko sveiko proto žmogui, kuris neturi priklausomybės ir dėl jos nerizikuoja savo gerove. Tuo rizikuojančiam žmogui reikia skubios pagalbos.

LENGVŲ NUODINGŲ MEDŽIAGŲ NĖRA

Šiais laikais, ypatingai tarp jaunų žmonių, nemenko populiarumo susilaukia „lengvieji“ gėrimai, „lengvesnės“ cigaretės laikomos mažiau kenksmingomis, paplitusi ir „lengvųjų“ narkotikų mada. Ar minėtosios medžiagos iš tikrųjų mažiau žalingos?

 

Na, vienas geras dalykas tame yra – jei jau žmonės ieško „lengvesnių“ būdų patenkinti savo svaiginimosi poreikį, vadinasi, jie budinasi, jiems darosi neramu dėl jų įpročių. Pradedama ieškoti žalingo poveikio riziką mažinančių priemonių – minėtų lengvųjų gėrimų, mažiau kenksmingo tabako ir t.t. Tai yra gerai, tačiau kyla klausimas, kiek tame tiesos ir kas formuoja tokią nuomonę. Esu ne kartą girdėjęs, kad jūsų minėtieji „lengvieji“ narkotikai, tarkime, kanapės, yra „augalas, kurį žmonės tūkstančius metų augina, vartoja ir nieko čia baisaus“. Bet palaukite, kokos medis, aguonos – taip pat augalai, bet medžiagų, išgaunamų iš šių augalų (kokaino, heroino) niekas nelaiko nekenksmingais sveikatai. Tas pats tabakas yra augalas, tas pats alkoholis yra dažniausiai gaminamas iš grūdų, šios medžiagos nėra kažkokios iškasenos, jos auga laukuose. Durnaropės ir visi kiti nuodingi augalai auga toje pačioje gamtoje, bet mes juk nepuolame jų vartoti – evoliucijos dėka, žmonių gyvybių sąskaita, išmokome atskirti, kas yra nuodinga, nes nuo to galime numirti. Nuodingas medžiagas mūsų organizmas atpažįsta: mes vemiame, viduriuojame, čiaudime, kosėjame ir t.t. Kažkodėl, suvalgę pagedusios silkės ir visą naktį pranegalavę, mes suprantame, kad nešviežios silkės valgyti nevalia, nes bus labai blogai. Tačiau vartodami alkoholį ir narkotines medžiagas, kažkodėl to nesuprantame, nors nuo šių dalykų negaluojame dar stipriau. Dar girdžiu žmones teigiant, kad kanapės vartojamos net šiuolaikinėje medicinoje, taip, jos vartojamos, bet vartojamas ir morfinas, pavojingas opiatas, kuris yra tikrai pavojingas ir vartojamas tik kritiniais atvejais, kai žmogus nebegali kęsti skausmo ir daugiau niekas jam negali padėti. Viskas, kas draudžiama, yra draudžiama tikrai ne veltui. Kalbant apie lengvuosius gėrimus, turiu pasakyti, kad tai – ir mados reikalas. Jei pažiūrėsime, kas juos geria, tai – jaunimas. Vyresnioji karta sako „ne, aš tokių dažytų cheminių nesąmonių negeriu, aš pasilieku prie rimtų, švarių gėrimų – degtinės, brendžio“. Visa tai nieko daugiau, kaip nuostatos. Esmė yra tame, kiek žmogus gauna paties etilo alkoholio, nesvarbu, ką jis geria, visa kita – šalutinis dalykas, įsivaizdavimas. Galiu pasakyti, kad nesvarbu, nuo ko žmogus prisigeria, ar nuo sidro, ar nuo degtinės, pažeidimai organizme yra praktiškai identiški, skirtumas gali būti tik tas, kad degtinė turi dar ir žalingą „vietinį“ poveikį, pavyzdžiui, nudegina ir pažeidžia stemplės, skrandžio audinius, kas gali būti vėžinių susirgimų priežastis. Nepavojingų gėrimų nėra. Už viso to vėl slypi visa industrija, pasipelnymo siekis; štai teigiama, kad alus turi naudingų mielių, vynas –antioksidantų… Tvarkoje, išimkite iš šių produktų alkoholį ir aš dėl to nesiginčysiu. Kalbant apie tabako gaminius, galiu pasakyti, kad tokio dalyko, kaip lengvos cigaretės nėra, tai – apgaulė. Visas cigarečių „lengvumas“ – jų filtrų skylutėse – kuo daugiau skylučių, tuo lengviau traukiasi dūmas, galime giliau jo įkvėpti, o jeigu dar paspausime kapsulę, kuri išskirs daug mentolo, paprasčiausiai nujautrinsime gleivines ir išjungsime natūralius gynybos mechanizmus – kosulį, čiaudulį ir t.t. Tačiau, nepriklausomai nuo cigaretės,  pats tabakas tai visiškai toks pats, dervų, smalkių kiekis yra toks pats. Visas tas lengvumas tik apgaulė, gal rūkantieji jau pastebėjo, kad ant pakelių nerašo cigarečių stiprumo, nes tai, kaip klaidinančią informaciją, uždraudė įstatymai.

Pernai Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atlikto tyrimo duomenimis, narkotikų ir psichotropinių medžiagų vartojimas labiau paplitęs tarp vyrų nei tarp moterų. Kodėl išryškėja tokia tendencija?

 

Taip, ko gero, tai visuotinė tendencija. Taip yra greičiausiai dėl istorinių ir biologinių priežasčių. Pažiūrėkime į istoriją – juk visados gėrimai ir rūkymas labiau buvo vyrų reikalas, moteriai nei rūkyti, nei gerti niekad nepritiko. Kita vertus, moterų savisaugos instinktas yra žymiai labiau išvystytas nei vyrų. Genuose ir kraujyje yra užfiksuota, kad moteris turi ne tik išgyventi pati, bet ir išsaugoti savo būsimą vaiką, todėl moterys nelinkusios rizikingai elgtis. Pažiūrėkime į statistiką: berniukų gimsta daugiau nei mergaičių, bet vyrų ir miršta daugiau, nes jie labiau linkę rizikuoti – juk nuo mažens lipa aukščiau, važiuoja greičiau, nuolat varžosi tarpusavy. Žiūrint istoriškai, pirmykštėse bendruomenėse vyrai juk turėdavo rizikuoti, kad parneštų namo valgyti, gražiuoju mamuto juk nepartempsi. O šiandien vyrai tiesiog neturi, kur dėti to savo smalsumo ir jėgos – geria, kas daugiau, siekia įrodyti, kas „stipresnis“ ir t.t. Kas įdomiausia, kai vyrui prireikia apsilankyti pas gydytoją dėl vienos ar kitos problemos, jis bijo žymiai daugiau negu moteris, jo drąsa kažkur išgaruoja. Taigi, yra gamtinių bei genetinių aspektų, darančių įtaką tam, kad vyrai likę vartoti daugiau, bet yra ir jau minėti istoriškai susiformavę dalykai. Grįžkime kelis dešimtmečius į praeitį – viešumoje beveik negalėjai pamatyti rūkančios moters, o jeigu ji ir rūkydavo, tai slėpdavosi, rūkanti moteris nebuvo norma. Po Nepriklausomybės atkūrimo atėjusios alkoholio ir tabako pramonės tas nuostatas pakeitė, pasinaudodama moterų emancipacijos korta. Buvo kuriamos reklamos ir visuomenėje formuojama nuomonė, kad moteris turi būti laisva, ji gali elgtis ir būti tokia pat stipri, kaip vyras, gali išgerti ir parūkyti. Na, tai dabar moterys tą ir daro – rūko, geria, tačiau joms niekas nepasako, kad tokiu atveju teks ir numirti kaip vyrams. Juk vyrai neveltui gyvena 11 metų trumpiau – jie tiesiog elgiasi kitaip, negu moterys, ne todėl, kad vyrų kitokia biologija. Priklauso nuo tikėjimo ar požiūrio, bet gamta, arba Dievas, bando moterį apsaugoti nuo priklausomybių. Omenyje turiu tai, kad moteris prasčiau nei vyras toleruoja bet kokią psichoaktyvią medžiagą, tą patį alkoholį, na pavyzdžiui, moters organizmas pagamina mažiau fermentų, dėl to ji greičiau apsvaigsta. Rodos, toks organizmo mechanizmas turėtų apsaugoti moterį nuo priklausomybių, tačiau yra kitaip – priklausomybė moteriai vystosi greičiau, dėl biologinių aspektų jai sunkiau nutraukti vartojimą. Čia veikia ir socialiniai aspektai – viešumoje matyti neblaivią moterį yra neįprasta, bet neblaivų vyrą mes linkę visiškai nepelnytai toleruoti – išgėrusius matome ir kaimynus, ir Seimo narius, ir kunigus. Įsivaizduokite, kad Seime pasišlaistytų neblaivi moteris, kokia būtų reakcija? Taigi skandalas. Šis diskriminavimo momentas vis dar egzistuoja: jeigu vyrui vartoti alkoholį dar yra normalu ir gerai, tai kai moteris susiduria su priklausomybe – ją ir vyras palieka, ir iš darbo išmeta lauk. Neblaivi moteris visuomenės priimama žymiai sunkiau už neblaivų vyrą ir tai didelė problema.

Kalbant apie moteris – esu girdėjusi atvejų, kai rūkymo priklausomybę turinčiai ir vaikelio besilaukiančiai moteriai ginekologas pataria staigiai nenustoti rūkyti, esą, taip organizmui „sukeliamas stresas ir tai gali atsiliepti vaisiui“. Kaip Jūs reaguojate į tokius specialistų komentarus?

 

Tiesą sakant, aš net neįsivaizduoju, kas nėščiajai turėtų atsitikti, kad jai šitaip išsijungtų prigimtinis instinktas – saugoti save ir naują gyvybę. Tai bet kokiu atveju susiję su tam tikru psichikos sutrikimu, tai nėra normalu. Pagalvokite, ar galėtumėte naudoti fizinį smurtą prieš savo vaiką? Tai rūkyti besilaukiant yra tas pats, jei ne blogiau. Rūkanti moteris rizikuoja persileidimu, vaikelio apsigimimu, nes rūkant šių problemų tikimybė išauga ženkliai. Moksliniai tyrimai rodo, kad nėštumo metu rūkiusių mamų vaikai turi daugiau raidos, adaptacijos, mokslo problemų, linkę dažniau sirgti, lyginant su nėštumo metu nerūkiusių moterų vaikais. Moterys arba nesupranta, arba nesuvokia apie to pavojingumą, arba nesikreipia ir nesulaukia reikiamos pagalbos, kad mestų rūkyti. Įprastai nėščiosios yra ypatingai motyvuotos mesti rūkyti, tačiau visgi rekomenduočiau tai padaryti iki nėštumo pradžios. Baisiausia, kad, kaip sakote, ir specialistai kartais nerekomenduoja nėščiajai mesti staigiai rūkyti. Kas čia per mokslinė fantastika? Jeigu jūs, būdama nėščia, susidursite su tokiu gydytojo „patarimu“, paprašykite gydytojo, kad jis parodytų nors vieną mokslinį šaltinį, kuriame būtų pasakyta, kad staigiai nustoti rūkyti yra blogai. Jokiu būdu netylėkite, nebijokite nueiti ir pas kitą specialistą. Žinokite, kad metusi rūkyti, tiek jūs, tiek jūsų vaikelis jausitės tik geriau ir tai teigiamai atsilieps abiejų sveikatai.

EGZISTUOJA IR KITOKIOS PRIKLAUSOMYBĖS

Šiais laikais aktuali problema yra ir priklausomybės nuo įprastais laikomų reiškinių – interneto, socialinių tinklų, žaidimų ir t.t. Ar šios priklausomybės tokios pat pavojingos, nepaisant to, kad jos lyg ir nežaloja žmogaus organizmo?

Tas cheminio elemento nebuvimo aspektas dar nereiškia, kad atsiradus priklausomybei nuo jūsų minėtų dalykų smegenyse vyksta kitokie procesai, nei vartojant, tarkime, alkoholį ar narkotikus. Smegenyse esantys neurohormonai gali keistis netgi organizmo neveikiant jokia medžiaga. Taigi, priklausomybės prasme, pavyzdžiui, žmogaus, priklausomo nuo interneto ar nuo azartinių lošimų, smegenyse vyksta labai panašūs procesai, kaip ir vartojančio, tarkime, alkoholį. Ir tai yra įrodyta moksliniais tyrimais. Dar yra mažesnės bėdos – įvairūs įkyrumai, kurių žmogus nejaučia, tai gali būti nagų kramtymas, krapštymas, žodžiu, elgesys, kurios neretai pats nejauti ir nefiksuoji. Tai ne priklausomybė, tačiau tam tikras įkyrumo sutrikimas, todėl tam, kad nutraukti tokį elgesį, dažnai užtenka paprastų priemonių. Pavyzdžiui, jeigu jūsų vaikas kramto nagus, nupirkite kartaus nagų lako. Žinoma, jei kalbame apie internetą ir kompiuterius, galime teigti, kad be šių dalykų mes negyvensime, būtent todėl turime išmokti gyventi su jais, naudotis jais prasmingai, reguliuoti tam skiriamą savo laiką. Nusistatykite, kiek laiko per dieną galite leisti sau pabūti prie kompiuterio ir ką ten veiksite, ir bandykite tai įgyvendinti praktiškai. Jeigu naudosimės tuo bet kaip – tai tiesiog valgys mūsų laiką ir neteiks mums didelės naudos. Žinokite, kad tuo naudojasi internetinė reklama, internetinės parduotuvės ir t.t. Jei kalbėsime apie vaikus, tai reikia suprasti, kad kompiuteris skirtas darbui su juo. Žaidimams yra specialūs kompiuteriai ir, bet kokiu atveju, vaikai turėtų užsitarnauti tą laiką prie kompiuterio ir žaidimų. Su vaiku susitarkite, kiek laiko per dieną jis gali praleisti prie kompiuterio ir ką turi padaryti, kad galėtų pramogauti. Ir jis tai įsisąmonins. Nes jeigu neribosite to laiko ir tik priekaištausite savo atžalai, jokių rezultatų nebus. Na, o socialiniai tinklai pavojingi tuo, kad žmogus, praleidamas daug laiko juose gali tapti kiek asocialiu, netekti gebėjimų bendrauti realybėje, žmogų gali užklupti įvairios psichologinės problemos. Supraskite, kad internetinis pasaulis yra paralelinis, netikras, priimkite tai kaip savotišką žaidimą. Vadovaukitės sveiku protu, nesureikšminkite bendravimo socialiniuose tinkluose ir rūpinkitės savo realiu gyvenimu – šeima, darbu, pomėgiais.

Aurelijus Veryga pataria:

Jeigu susivokiate, kad turite priklausomybę ir norėtumėte nustoti vartoti alkoholį, tabaką ar narkotikus, NEATIDĖLIOKITE. Atminkite, kad laikas veikia žmogaus nenaudai.

Su kiekviena diena atsikratyti priklausomybės bus tik sunkiau. Kuo anksčiau nutarsite atsikratyti priklausomybės, tuo lengviau šią problemą išspręsite.

Nelaukite momento, kai galėsite tik pagraudenti ir pasakyti tik tiek, kad esate vienas iš tų, „kuriems nepasisekė“.  Bet juk jūs nieko nepadarėte, kad šitaip nebūtų. Pokyčiams iš tikrųjų reikia labai nedaug.

Nustokite svarstyti „ką pagalvos kiti“. Tegul jie galvoja, ką tik nori. Nė vienas iš tų, kurie „gali blogai pagalvoti“, prireikus už jus nesirgs, neaugins jūsų vaikų, jūs turite savo gyvenimą ir turite jį saugoti, kaip ten bebūtų, juk „jis tik vienas mums duotas“.

Jei jau turite priklausomybę ir niekaip nesugebate jos atsikratyti, pasikalbėkite su žmonėmis, kurie sugebėjo „perlipti“ per save, per savo priklausomybes, nebijokite kreiptis į specialistą – psichologą ar psichiatrą.

Atsikratę priklausomybės pajausite, kaip gerėja santykiai šeimoje ir rezultatai darbe, jus pastebės ir įvertins aplinkiniai, geriau jausitės, geriau miegosite ir pailsėsite. Supraskite, kad abstinencija, kurią patirsite nutraukę vartoti medžiagą, nuo kurios esate priklausomi, yra tik laikinas dalykas ir toji abstinencija truks tik pora savaičių. Jūs jas pralauksite ir turėsite fantastišką gyvenimą. O gyvenimas be priklausomybių yra puikus ir pilnavertis.

Kalbino Viktorija PETKEVIČIŪTĖ

Interviu buvo publikuotas pozityvaus gyvenimo būdo žurnale „Raktas“, Nr.20

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s