Protestai Lietuvoje

Aut. Vytis Snarskis

Tylinti tauta

Lietuviai turi priežasčių ir potencialo protestuoti, bet jis giliai užkonservuotas. Apie savo problemas kalbantys žmonės priverčia valdžią jas spręsti. O ilgam užgniaužtas nepasitenkinimas gali išsiveržti gaivališka jėga. Būtent tai – pavojinga.

Laura GABRILAVIČIŪTĖ

Įvairias pasaulio valstybes purtant protestams, Lietuvoje, regis, susidariusi paradoksali situacija. Apklausų duomenys rodo, kad gyventojai nepatenkinti šalies ekonomikos padėtimi, nepasitiki valdžios institucijomis. Tačiau savo įsiūtį jie lieja nebent tarpusavio diskusijose ar komentaruose internete.

„Eurobarometro“ tyrimo duomenimis, politinėmis partijomis nepasitiki 82 proc., Vyriausybe – 73 proc., parlamentu – 81 proc., o vietos valdžia – 58 proc. Lietuvos gyventojų. 64 proc. žmonių šalies ekonomikos padėtį vadina gana bloga, o 16 proc. – labai bloga. Situaciją darbo rinkoje gana bloga laiko 64 proc., o labai bloga – 19 proc. gyventojų. 47 proc. žmonių apskritai mano, kad padėtis Lietuvoje blogėja. Priešingos nuomonės laikosi per pusę mažiau gyventojų.

Vis dėlto, kad ir kokie nepatenkinti būtų, Lietuvos piliečiai, priešingai nei daugelio kitų valstybių gyventojai, griebti transparantų ir eiti į gatves dažniausiai nesiryžta. Per gerą dvidešimtmetį šalyje buvusius masinius ar daugiau atgarsio sulaukusius protestus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tai 1998 m. ūkininkų vykdyta kelių blokada, 2004 m. per prezidentinį skandalą organizuoti protestai, kai vieni gyventojai palaikė tuometį šalies vadovą Rolandą Paksą, o kiti jį smerkė. Taip pat 2009 m. riaušėmis prie Seimo virtęs protestas ir vėlesnė Garliavos istorija.

Priežasčių, kodėl Lietuvos gyventojai tokie vangūs, – daugybė. O sovietmečio palikimas – nors ir populiarus, bet toli gražu ne vienintelis tokio žmonių elgesio paaiškinimas. Tiesa, iš pirmo žvilgsnio situacija, kai gyventojai neprotestuoja ar vengia kitais būdais reikšti savo valią, gali atrodyti visai nebloga: žmonės dirba ir negaišta laiko žygiuoti gatvėse ar įvairioms kitoms akcijoms. Tačiau ilguoju laikotarpiu padariniai gali būti ne patys geriausi.

Sovietmečio palikimas

Ekonomistas, socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka teigė paprastai vengiantis viską nurašyti sovietmečiui, bet šiuo atveju esą sunku paaiškinti kitaip. Būtent tuo laikotarpiu, anot jo, žmonės išmoko savarankiškai, patyliukais spręsti savo problemas. Kartais net neteisėtais būdais ir darydami sandorius su savo sąžine.

„Sovietmečiu, kaip vyresni žmonės puikiai prisimena, protestų nebuvo galima organizuoti, bet gyvenimą vis tiek reikėjo susitvarkyti. Žinome, kad buvo deficitas: ir prekių trūko, ir gerų darbo vietų. Nebuvo lengva. Tada žmonės taip ir tvarkydavosi: duodavo kyšius, papirkinėdavo, susitardavo per pažintis. Toks žmonių elgesys ir išliko. Man taip lengviausia paaiškinti“, – sakė R. Lazutka.

Apie sovietmečio įtaką IQ yra kalbėjęs sociologas, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas Vladas Gaidys: „Pirma, pokomunistinėse šalyse kairiosios pozicijos buvo ganėtinai sukompromituotos per tuos 50 metų. Tai sunku atitaisyti. Antra, Lietuvoje ir tarpukariu nebuvo darbininkų judėjimų, profsąjungų. Trečia, turbūt bet kurių protestuotojų pozicija yra gana pažeidžiama. Juos labai paprasta apkaltinti sovietmečio ilgesiu.“

Su sovietmečio įtaka sutiko ir Mažvydas Jastramskis, politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas. Jis paminėjo sąvoką „prescribed participation“ („išrašomas“ dalyvavimas). „Sovietų Sąjungoje visas dalyvavimas politinėje veikloje buvo parodomasis, „išrašomas“: kariniai paradai, priverstinis dalyvavimas rinkimuose. Dalis visuomenės galbūt turi susiformavusią nuostatą, kad politinis dalyvavimas savaime yra nuleidžiamas valstybės, o kitokio lyg ir nėra“, – kalbėjo M. Jastramskis.

Taip pat jis pabrėžė, kad sovietmečio įtaka yra labai populiari ir patogi teorija. Priežasčių, kodėl lietuviai retai kada protestuoja ar kitais būdais reiškia savo nuomonę, reikalavimus, yra ir daugiau.

Laikas ir pinigai

Pilietinės visuomenės instituto direktorė, VU TSPMI dėstytoja Ieva Petronytė patikino, kad priežastys, lemiančios protesto kultūrą ir žmonių aktyvumą, susijusios su ekonomika.

„Tam, kad nustatytum, kokiu būdu, kokia forma nori kreiptis į valdžią, reikia turėti pakankamai laiko ir pinigų. Laikas ir pinigai ateina iš ekonomikos, iš socioekonominės tiek valstybės, tiek individualios padėties, – dėstė I. Petronytė. – Dažniausiai sakoma, kad tose valstybėse, kurios socioekonomiškai stiprios, pavyzdžiui, brandžios Vakarų demokratijos, protestų būna dažniau.“

Ji pridūrė, kad protestai dažnesni ir ekonomiškai stipresnėse pokomunistinėse šalyse.

Apie patiriamas sąnaudas organizuojant protestus kalbėjo ir R. Lazutka: „Yra toks dėsnis, vadinamas „bendrumo tragedija“. Bendrų reikalų niekas nenori imtis spręsti, nes tai nenaudinga. Organizuojant protestą reikia suburti žmones. Kainuoja pastangų, išlaidų, o rezultatas negarantuotas. Tai galioja ir kitiems kolektyviniams dalykams, ne tik protestams.“

Kaip Lietuvos gyventojų pasyvumo pavyzdį pašnekovas paminėjo daugiabučius namus. Butai paprastai būna gražiai sutvarkyti, o laiptinės – nušiurusios ir netvarkingos. Žmonės esą labai daug investuoja į tai, kas asmeniška, privatu, o bendrais dalykais rūpintis vengia.

Bendruomeniškumo stoka

Pilietinės visuomenės instituto tyrimas “Pilietinės galios Aindeksas”, 2012 m.

IQ pašnekovai taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje dar labai gajus mąstymas, jog nuo vieno žmogaus pastangų ir veiksmų mažai kas priklauso. Taip dažnai teisinasi rinkimuose nedalyvaujantys gyventojai.

Be to, žmonės bijo užsitraukti aplinkinių nepalankumą. „Pavyzdžiui, Vakaruose būna transporto sektoriaus darbuotojų streikų. Yra tokių, kurie juos smerkia, nes tokie dalykai trukdo kitiems. Kam užsitraukti kitų grupių nepalankumą? Geriau tiesiog pabūti nuošaly ir manyti, kad vieno žmogaus pastangos nieko nepakeis“, – kalbėjo R. Lazutka.

Jis svarstė, kad žmonės nepalaiko vieni kitų ir todėl, kad jaučia konkurenciją. Pavyzdžiui, vieniems išsireikalavus, kad Vyriausybė padidintų algas, pinigų neliks kitiems. Nors, pavyzdžiui, prancūzai palaiko streikuojančius transporto sektoriaus darbuotojus, nes žino, kad ir patys sulauks jų palaikymo, kai iškels savo reikalavimus.

Tačiau Lietuvoje gyventojai nepasitiki ne tik institucijomis, bet ir vienas kitu. „Pas mus kitais žmonėmis pasitiki apie 30 proc. gyventojų“, – pabrėžė M. Jastramskis.

V. Gaidys siūlė atskirti priežastis, kodėl protesto akcijų nerengia jaunimas ir vyresni žmonės. Situacija Lietuvoje nepatenkinti jaunuoliai dažniau renkasi emigraciją – išvažiuoti į Vakarus. Ten panaudoti turimą energiją jiems atrodo paprasčiau, nei mėginti ką nors pakeisti gimtinėje. O vyresni šalies gyventojai protestuoti neina tiesiog bijodami prarasti tai, ką turi.

Beje, kad kai kurie žmonės protestus tapatina su smurtu ir masiniais neramumais.

V. Gaidys skaičiavo, kad 60 proc. Lietuvos gyventojų yra gimę kaime ir, nors dabar įsikūrę mieste, turi tvirtas tenykštes šaknis. „Kaimo žmogui sunkiai suvokiami tokie veiksmai, kaip ką nors gadinti, deginti. Lietuva, gerąja to žodžio prasme, dar gerokai agrarinė valstybė“, – dėstė sociologas. Be to, jis pridūrė, kad šiaurės šalyse spontaniškų protestų būna gerokai mažiau nei pietuose.

Nėra kam protestuoti?

Tiesa, nors Lietuvos gyventojai dažnai teigia esantys nepatenkinti valdžia, sunkiai besiverčiantys, galimas daiktas, kad čia tiesiog nėra kam protestuoti. Pilietinė visuomenė mūsų šalyje labai pasyvi, siekis dalyvauti viešajame gyvenime, domėjimasis įvykių priežastimis ir padariniais yra gana mažas.

„Dalyvavimas protestuose, nekonvencinė politika, teoretikų kartais siejama su kritišku piliečiu, išmanančiu, suprantančiu politines realijas. Lietuvoje vien rinkimai, į kuriuos ateina apie 50 proc. žmonių, parodo, kad domėjimasis politika gana menkas. Žmonės tiesiog nepatenkinti valdžia, bet to neužtenka. Reikia konkrečiai žinoti, dėl ko tu protestuoji, suvokti tam tikrą kolektyvinį reikalavimą. Visuomenei, kuri nelabai turi bendruomeniškumo jausmo, tai padaryti gana sunku“, – kalbėjo M. Jastramskis.

Jo žodžiais tariant, būtent piliečių domėjimasis politika, žiniomis paremtas kritiškumas Lietuvą skiria nuo Vakarų šalių, kur gyventojų dalyvavimas yra šiek tiek aukštesnio lygio.

I. Petronytė patikslino, kad ne visi žmonės į protestus eina turėdami racionalių reikalavimų. Anot jos, reikėtų skirti dvi motyvacijas: „Kokiam nors jaunuoliui gali būti tiesiog įdomu nueiti pasižiūrėti, kaip galima į policininką paleisti pomidorą. Viena yra sąmoningas, konstruktyvus dalyvavimas, kai protesto politika pasitelkiama kaip alternatyvi dialogo su valdžia priemonė. Ir kitas dalykas yra momentinė saviraiškos būsena.“

Tačiau, matyt, galima teigti, kad jei nėra tų, kurie galėtų organizuoti protestą, siekdami racionaliai išsakyti savo lūkesčius, vargu ar gali kas nors įvykti.

Tylos padariniai

Pilietinės visuomenės instituto vadovės I. Petronytės teigimu, XX a. kilusi vertybių revoliucija pakeitė požiūrį į protestus. Iki jos šie buvo laikomi demokratijai žalingu reiškiniu, o po jos suvokiami kaip naudinga, konstruktyvaus dialogo priemonė. Žalingi protestai esą gali būti tik tuo atveju, jeigu per juos atstovaujama siauroms interesų grupėms.

„Jeigu žmonės ekonominę situaciją gerina tiek savo individualiu, tiek visuomenės lygmeniu ir neturi kada dalyvauti protestuose, aišku, gerai, jeigu šalyje viskas gerai. Bet jeigu ne viskas gerai?“ – svarstė I. Petronytė.

Ji priminė, kad demokratija remiasi glaudžiu piliečių ir jų išrinktos valdžios dialogu. Jeigu bendravimo nėra, atotrūkis didėja. Trumpuoju laikotarpiu valstybė dėl to gali nukentėti, nes nepatenkinami piliečių lūkesčiai, tvarkomasi ne taip efektyviai, kaip galbūt būtų galima.

„Ilguoju laikotarpiu neatspindimi lūkesčiai yra tiesus kelias į revoliuciją. Čia labai skambiai sakant. Bet iš tiesų, jeigu yra lūkesčiai ir jie ilguoju laikotarpiu nepatenkinami, tokių santvarkų laukia sukrėtimai“, – pabrėžė pašnekovė.

Tiek M. Jastramskis, tiek R. Lazutka taip pat sutiko, kad taikūs protestai šaliai gali būti naudingi. „Visuomenei trūksta raiškos kanalų. Jie labai aiškiai per rinkimus išreiškia tam tikrą savo poziciją. Tačiau politikams sunku susivokti, kokie konkretūs sprendimai yra geri, o kurie ne, kurie skatina teigiamą visuomenės reakciją, kurie neigiamą“, – kalbėjo politologas. R. Lazutka pridūrė, kad ilgainiui savo lūkesčių neišsakantys ir jų išpildyti negalintys žmonės ima protestuoti kojomis – emigruoja iš šalies.

Pilietinės visuomenės instituto tyrimas “Pilietinės galios Aindeksas”, 2012 m.

Tiesa, V. Gaidys prisiminė keletą masinių lietuviškų protestų pavyzdžių. „1998 m. buvo kelių blokada. Kaimo žmonės, runkelių augintojai, blokavo kelius ir ne taip paprasta ten buvo ką nors padaryti, konfliktas buvo ilgokas. Po to atliktoje apklausoje paaiškėjo, kad beveik 80 proc. Lietuvos gyventojų pritarė kelių blokadai“, – kalbėjo sociologas.

M. Jastramskis priminė bene prieš dešimtmetį liepsnojusį prezidentinį skandalą, kai vieni šalies gyventojai palaikė tuometį šalies vadovą R. Paksą, o kiti pritarė, kad jis būtų pašalintas iš posto.

Jis paminėjo ir 2009 m. prie Seimo vykusias riaušes, ir Drąsiaus Kedžio istoriją, kai šalies gyventojai buvo apsupę namą Garliavoje ir atsisakė ten įleisti valdžios atstovus. „Esant tam tikroms aplinkybėms lietuviai gali gana rimtai ir atkakliai ką nors daryti. Tokių atvejų buvo, vadinasi, lietuviai turi potencialo, bet jis užkonservuotas“, – sakė V. Gaidys.

Anot jo, savotiškos formos šalies gyventojų protestas pasireiškė ir per Seimo rinkimus, kai netikėtai buvo išrenkamos kiek radikalios ar esamai valdžiai itin nepatinkančios politinės jėgos: „2000 m. buvo išrinkta Naujoji sąjunga, 2004 m. – Darbo partija, o 2008 m. – Tautos prisikėlimo partija. Tai buvo protesto balsavimas.“

Taigi, gali būti, kad Lietuvos gyventojai kol kas tiesiog neturi priežasčių protestuoti prieš vieną ar kitą reiškinį. Tačiau kokiam nors įvykiui smarkiai palietus kiekvieną ar įaudrinus emocijas, jie galėtų išeiti į gatves.

****

Straipsniu pasidalino Žurnalas IQ

Edgaras Lubys: „Noriu matyti gyvenimą tokį, koks jis yra. Sveikas gyvenimo būdas suteikia tokią galimybę”

Žinomas Lietuvos muzikantas Edgaras Lubys šiuo metu ne tik rūpinasi savo nauju muzikos projektu „Feral” bei kuria muziką kitiems Lietuvos atlikėjams, tačiau ir intensyviai sportuoja.  „Pilną maratoną, ko gero, bėgsiu Amsterdame spalio 20 dieną“, – šypsosi. Sveiką gyvenseną propaguojantis atlikėjas sutiko prisijungti prie projekto „Aš – už sveiką Lietuvą“ bei pasidalinti savo istorija bei mintimis.

Apie blaivybę

„Mano pirmas blaivas gimtadienis buvo tada, kai man sukako 25-eri, – savo pasakojimą apie pokyčių pradžią pradeda Edgaras. – Tad blaivai gyvenu jau penkis metus. Kaip atėjo šis pokytis? Savaime. Kaip ir visi dalykai, natūraliai. Kitiems žmonėms gal atrodo, jog aš tvardausi, labai noriu išgerti, bet negeriu, tačiau taip tikrai nėra. Paprasčiausiai pradėjo darytis gaila tuščiai praleisto laiko, norėjau matyti gyvenimą tokį, koks jis yra. Man nuoširdžiai gaila šeštadienio rytą pagiriotam gulėti lovoje…“

Kalbėdamas apie alkoholį, atlikėjas dažnai pasiūlo įsivaizduoti, kaip žmonės gyventų, jei alkoholis neegzistuotų. „Kiek sumažėtų nelaimių keliuose, šeimose, kiek išsaugotume gyvybių, kaip keistųsi žmonių tarpusavio bendravimas, kai nebeliktų penktadienio vakaro lėbavimų vyninėse?.. Viskas iš esmės būtų kitaip“.  Alkoholį, anot Edgaro, verta išskirti dėl to, jog jis yra legalus, nors ne mažiau pavojingas nei bet kuris kitas narkotikas. „Žmonės netgi galvoja, kad išgerti penkiasdešimt gramų yra sveika. Mano suvokimu, tai visiška nesąmonė – sveikiausias gėrimas pasaulyje yra vanduo…“

Muzikantas teigia supratęs, kad neverta bandyti kitiems įrodyti, jog alkoholis daro didelę žalą. „Daug diskutavau šia tema, išsisėmiau… Pradedu galvoti, jog nėra prasmės kitiems bandyti kažko įteigti, pats turi gyventi tuo. Nesmerkiu žmonių, kurie kažką daro kitaip, nes kadaise ir aš pats tai dariau… Tačiau jei negeri, dažnai žmonės tave vertina įtariai – turbūt savo „bačką“ jau atgėrei, arba praktikuoji kokią religiją (juokiasi). Į tave žiūrima kaip į kitokį. Juk leisti penktadienio-šeštadienio vakarus geriant vidutinio amžiaus žmogui jau tapo norma.“

Problemų ištakos

Edgaras pastebi, jog tiek alkoholio vartojimo, tiek rūkymo problemų jaunimo tarpe ištakos – šeimoje. „Kokie tėvai, tokie ir vaikai. Jie mato pavyzdį – jei tėvas rūko, bet savo sūnui sako „nerūkyk“, tai neveikia. Paskui stebisi tėvai, kodėl šeštoką pagauna už kampo berūkantį… O alkoholis į mūsų visuomenę ateina praktiškai per visur, tai aplinkui tvyranti bendra sąmonė. Tai taip įsišakniję, jog laikoma norma, ir niekas nebesuka sau galvos. Jeigu net vaikams, kurių ūgis stalo nesiekia, jau duoda įmerkti pirštą į taurelę ir palaižyti…“

Atlikėjas priduria, jog yra ir kiti dalykai, prie kurių mes esame pripratę, nors to nė nepastebime. „Kitas dalykas, kurį taip pat priskirčiau narkotikams, yra cukrus. Vien gerdamas pieną per metus suvartoji tikrai daug cukraus, o kur dar koka kola, saldūs gėrimai. Mes net nebežinome, kokiuose produktuose yra cukraus. Aišku, nekalbu apie cukrų vaisiuose – tai ne tas pats kaip dirbtinis cukrus, kuris yra stimuliantas, greitai pakeliantis gliukozės kiekį kraujyje ir trumpam pagerinantis nuotaiką“. Tačiau pašnekovas pabrėžia, jog negalima kaltinti neteisingai besimaitinančių ar žalingus įpročius turinčių žmonių. „Dažniausiai žmonės taip daro ne todėl, kad nori tai daryti. Yra tiesiog nežinojimas. Žmonės nežino, nesusimąsto. Net, pavyzdžiui, nefiksuoja, ką valgo – dienos pabaigoje nebeatsimena, ką šiandien suvalgė… Deda į burną bet kada, bet kaip ir bet kada“.

Vegetariška/veganiška mityba

Penkis metus Edgaras maitinosi vegetariškai, tačiau pradėjęs intensyviai sportuoti, kuriam laikui buvo grįžęs prie mėsos: „Visa aplinka intensyviai man bandė įbrukti, kaip reikia mėsos. Tačiau kartą suvalgius mėsos troškinio man pasidarė žiauriai bloga – sustojo viskas, kas įmanoma, jaučiausi apsinuodijęs…“. Šiuo metu vyras maitinasi veganiškai – nevartoja mėsos, žuvies, kiaušinių, pieno produktų.

„Manau, jog vegetarizmas nėra tik mityba, tai kartu yra ir suvokimas. Mes esame praradę ryšį tarp mėsos gabalo ir gyvūno, nebesuvokiame, kaip tas maistas atsiranda ant mūsų stalų, nėra sąmoningumo. Valgydamas gyvūną, tu minti skausmo energija. Tas gyvūnas turėjo mirti dėl to, kad tu būtum sotus, – samprotauja atlikėjas ir priduria: – Visgi prieš tapdamas vegetaru ar veganu žmogus turi tam pasiruošti. Juk norimą gauti kalorijų kiekį gali surinkti ir iš „Mars“ batonėlio, ir iš vaisių, daržovių, sėklų… Turi valgyti kuo daugiau žalio, neapdoroto, sveiko, tikro maisto. Taip, šiandien iš toli iki mūsų atkeliavę vaisiai neturi nieko bendro su ekologija, tačiau esu įsitikinęs, jog netgi toks atvežtas vaisius yra kur kas sveikiau nei negyvas gyvūnas“.

Paklaustas apie apsisprendimą atsisakyti pieno produktų, Edgaras sako: „Įvardinkite man bent vieną gyvą organizmą, kuris visą gyvenimą vartotų kitos rūšies pieną? Aš tokio nežinau. Pienas naudingas, kai jis yra mūsų mamos, ir kai esame kūdikiai. Tačiau vėliau jis nebeturi jokios naudos. Sportininkai ir mitybos specialistai labai sureikšmina baltymus – tačiau juk esame suaugę žmonės,  nebeaugame, tad kam mums reikia tiek daug tų baltymų? Pavyzdžiui, motinos piene yra tik 6 procentai baltymų. Toks mažas kiekis, nors kūdikis kiekvieną dieną auga, vystosi… Ir, jei kasdien besivystančiam ir augančiam organizmui užtenka tokio mažo kiekio, tai mums su maistu gaunamų baltymų turėtų užtekti per akis“.

Sveikas žmogus ir laimės formulė

Kas yra sveikas žmogus? „Tai – visų pirma laisvas žmogus, jaučiantis laisvę čia ir dabar. Neturintis prisirišimų, girdintis save, nedėliojantis savo gyvenimo pagal kitus, atsakingas už kiekvieną savo veiksmą… Apskritai, sveikata nėra tik apie tai, jog išgersi šviežiai spaustų sulčių ar pasportuosi. Taip, privalome judėti bent pusvalandį per dieną, tačiau tai neturi būti kančia – galima susirasti savo mėgiamą judesio būdą, pavyzdžiui, vieni kaituoja, kiti vaikšto su lazdomis, treti žaidžia futbolą… Svarbu atkreipti dėmesį, jog judesys gali būti ir naudingas, ir žalingas. Pavyzdžiui, dažnai maitinamasi neteisingai – vartojamas toks maistas, kad organizmui dar papildomos energijos reikia norint jį apdoroti ir pašalinti, o tada einama sportuoti. Organizme vyksta begalės procesų, o tu kūnui dar duodi fizinio krūvio, nors tuo metu jam to mažiausiai reikia“.

Paklaustas apie tai, kaip kovoja su stresu, Edgaras šypsosi: „Pirmiausia stengiuosi neįsitempti, kad po to nereikėtų atsipalaiduoti. Tačiau kai gyveni mieste, stresas neišvengiamas, jis tiesiog tvyro ore… Visų pirma su stresu kovoti padeda sportas. Taip pat vakarais stengiuosi pabūti tyloje, pasiruošti miegui, nežiūriu televizoriaus, stengiuosi išjungti ir telefoną, ir kompiuterį. Geras, teisingas miegas – vienas iš būdų atsipalaiduoti, tam tikra meditacija. Yra ir kiti dalykai – sąmoningas kvėpavimas, sąmoningas vaikščiojimas… Kai niekur neskubi, tiesiog mėgaujiesi. Šios akimirkos išjautimas yra labai svarbus.“

Atlikėjas taip pat teigia pastebintis, jog šiuo metu mokyklose vaikams dažnai skiepijamos neteisingos vertybės. „Dabar visuomenė vyrauja spaudimas – nuo pat mažumės turi būti sėkmingas, būdamas 15-os jau turi žinoti, ką veiksi būdamas 25-erių, kur stosi, kokia tavo karjera… Dar turi būti lieknas, gražus. Tačiau vaikams turėtų būti diegiamos ne sėkmės, o laimės formulės. Juk sėkmingas ir laimingas žmogus – tai du skirtingi dalykai. Vaikams galėtų būti vedami elementarūs meditacijos ar streso valdymo kursai. Aišku, mokytis matematikos ar užsienio kalbų taip pat yra labai svarbu, tačiau mažas žmogus neturi dėlioti savo gyvenimo pagal tėvų, visuomenės norus ar sėkmės formules. Jis turi pasirinkti savo mėgiamą veiklą, nes tai – vienas iš svarbiausių punktų, norint jaustis laimingam, harmoningam. Tai daro įtaką ir mūsų būčiai, aplinkai, sveikatai“.

***

Straipsnis parengtas vykdant 2013-ųjų – Sveikatingumo metų sveiko gyvenimo pavyzdžių projektą „Aš – už sveiką Lietuvą“. Adrė Zakrauskaitė, http://www.sveikuoliai.lt. Nuotraukos: Pix studija

BLAIVUS FESTIVALIS – KAD BŪTŲ, KĄ ATSIMINTI

    

       Liepos 26 – 28 dienomis Vilniaus rajone, Gaveikių kaime, vyko  pirmasis blaivus muzikos ir veiklų festivalis „VAROM!”. Festivalis muzikos mylėtojus viliojo žinomų grupių bei atlikėjų, tokių, kaip „Antis“, „Golden Parazyth“, Andrius Kaniava, Markas Palubenka ir kitų pasirodymais. Besidomintys sveikatos bei dvasinėmis praktikomis galėjo pasimokyti jogos, meditacijos, taiči, taip pat pasiklausyti užburiančių gongo garsų, na, o meno mylėtojai galėjo dalyvauti įvairiuose meno dirbtuvių užsiėmimuose. Apie blaivybės idėjas, blaivių festivalių prasmę ir pranašumą kalbėjomės su viena „VAROM!” organizatorių, pozityvia energija švytinčia ir blaivias linksmybes propaguojančia Gabija Daukšaite.

Pirmasis „VAROM!“ festivalis kvietė „švęsti taip, kaip dar niekada nešventei!“. Ar šiuo šūkiu norėjote atkreipti dėmesį į blaivybės populiarinimą be svaigalų daugelio neįsivaizduojamose pasilinksminimo erdvėse?

Visiškai teisingai. Norėjome, kad žmonės suklustų ir susidomėtų alternatyviu pasilinksminimo būdu – be svaigalų. Festivalis ir alkoholis šiomis dienomis tapę kone sinonimais, tad norėjome sulaužyti šiuos stereotipus ir leisti žmonėms patiems pajusti, ką reiškia būti švarioje, svaigalų nesuterštoje aplinkoje. Ką gi, atrodo, „bandymas“ pavyko ir VAROM! festivalio lankytojai bei dalyviai liko labai patenkinti.

Uždarose erdvėse vykusius „VAROM!“ vakarėlius šiemet perkėlėte po atviru dangumi. Kodėl nusprendėte rengti tokio pobūdžio festivalį? Ar jaučiate tokių festivalių trūkumą, ar pastebėjote itin didelį dalyvaujančiųjų skaičių dar uždarose erdvėse?

Žinoma, nebuvo lengva būti pionieriais, bet žingsnis po žingsnio, vedami jaunatviško tikėjimo ir entuziazmo, šių metų pradžioje įkūrėme VšĮ „Blaivios pramogos“ ir pradėjome organizuoti blaivius vakarėlius „VAROM!“. Susidomėjimas augo kaip ant mielių, į renginius pradėjo rinktis vis daugiau žmonių, jutome vis didesnį ne tik visuomenės, bet ir žiniasklaidos susidomėjimą. Sulaukę bendraminčių palaikymo, pradėjome austi mintį apie blaivų vasaros festivalį. Labai daug planavome, svarstėme, kokios veiklos būtų įdomios ir patrauklios tiek jaunimui, tiek šeimoms, ir tai išsivystė į nemažą renginį.

Kuo Jūsų festivalis gali būti įdomus ir patrauklus laisvalaikio be cigaretės ir bokalo nepropaguojančiam jaunuoliui ar jaunuolei?

Mūsų, entuziastų komandos misija – ne nuobodžiai moralizuoti jaunimui, o veikiau gyvu savo pavyzdžiu parodyti, kaip smagu ir naudinga linksmintis blaiviai, kai po šventimo neskauda galvos, bet priešingai – jautiesi pasikrovęs jėgų. Planuodami festivalio programą jaunų žmonių klausėme, kokios veiklos jiems būtų įdomios, kokių grupių pasirodymus norėtų išvysti. Tad festivalio VAROM! stiprioji pusė yra įvairi, spalvinga programa – kur kiekvienas gali atrasti, ką veikti: vieni turkštis purvo maudynėse, kiti mokytis šokti, klausytis paskaitų apie santykius, groti Afrikos būgnais, plaukioti baidarėmis, laidyti aitvarus, sportuoti ir t.t.

Koks buvo pirmasis „VAROM!” festivalis? Ar pasiteisino visi organizatorių lūkesčiai bei tikslai, kokie jie buvo?

Pirmasis blaivus tokio masto festivalis išties pateisino mūsų, organizatorių, lūkesčius. Daugybė žmonių tiek festivalio metu, tiek po jo prieidavo ir dėkodavo, tačiau didžiausia padėka – šypsenos, kurių matėme išties daug. Labai pradžiugino didžiulis jaunų šeimų susidomėjimas – juk apskritai joms veiklų tikrai trūksta. Vaikai žaidė, klausėsi muzikos, piešė, mokėsi groti Afrikos būgneliais. Matyti tiek daug patenkintų žmonių veidų – nuostabus jausmas, tai atperka visas pastangas ir bemieges naktis organizuojant festivalį – juk visa tai darome ne dėl pinigų, o gražios idėjos kurti sąmoningą visuomenę vedini.

Kokias veiklas galėjo išbandyti festivalio svečiai ir dalyviai, kurios jų susilaukė didžiausio dėmesio?

Festivalio svečiai be garsiausių lietuviškų grupių pasirodymų galėjo mėgautis kvapų terapija, gongų muzika, arbatos ceremonija, sudalyvauti auskarų bei emalio dirbtuvėse, pabuvoti žymių lektorių paskaitose, susimeistrauti aitvarą, išmokti salsos/bačatos šokių žingsnelių ir t.t. Daugiausiai dėmesio susilaukė Afrikos būgnų mokomosios pamokos, maudynės purve, protų kovos, vaikščiojimas per žarijas.

Didelį dėmesį festivalyje skyrėte dvasinėms praktikoms, kvietėte išbandyti jų ne vieną dešimtį. Kodėl, Jūsų nuomone, dvasinėmis praktikomis verta domėtis nuo jaunų dienų? (Gal vadovaujatės patarle „Lenk medį, kol jaunas?“)

Na, galima ir taip pasakyti. Juk jaunas žmogus dar tik renkasi savo gyvenimo kelią, tad labai svarbu jį sudominti „sveikomis veiklomis“, ugdančiomis ne tik kūną, bet ir sielą. Mūsų komandoje visi daugiau ar mažiau praktikuoja jogą, meditacijas, kvėpavimo pratimus, visi esame ne tik abstinentai, bet ir vegetarai. Jaučiamės puikiai! Turime daug jėgų, ištvermės, o ir protas veikia „aštriau“. Todėl dvasines praktikas festivalio metu rinkomės tikslingai. Kam jos nebuvo įdomios ar aktualios, visad galėjo pasirinkti kitas veiklas, kurių buvo tikrai gausu.

Kaip matome, festivalio tiksline auditorija laikote jaunimą – moksleivius, studentus, jaunas šeimas. Ką įdomaus „VAROM!“ galėtų atrasti jaunimo tėvai, vyresnio amžiaus žmonės?

Visų pirma į blaivius VAROM! renginius mielai kviečiame ne tik jaunuolius, bet ir jų tėvelius, kad patys pamatytų, kiek daug gerų emocijų galima gauti neišgėrus, be svaigalų. Juk linksmintis, šokti, džiaugtis muzika gali kiekvienas, be jokių amžiaus apribojimų! Taip pat blaiviuose VAROM! renginiuose daromi įvairūs ajurvediniai masažai, atpalaiduojantys kūną ir sielą po sunkios darbo savaitės.

„VAROM!“ grojo nemažai gerai žinomų atlikėjų. Ar jie palaiko esminę Jūsų festivalio idėją ir blaiviai dalyvauja jo veiklose, ar atvažiuoja tiesiog „pagroti“?

Į VAROM! festivalį atvykę atlikėjai minėjo, kad koncertuoti blaiviai publikai – nuostabus ir atsakingas jausmas, negali „chaltūrinti“, juk blaivi publika viską girdi! Dauguma grupių išties labai palaikė blaivią festivalio idėją ir koncertavo iš širdies, džiaugėsi, kad pramogoms be svaigalų mūsų visuomenėje atsiranda vis daugiau vietos.

O ką manote apie besiplečiantį maitinimo įstaigų, prekiaujančių alkoholio bei tabako gaminiais kūrimąsi šalia švietimo institucijų? Ar neturėtume brėžti aiškios ribos tarp šių dviejų skirtingų viešosios erdvės dalių?

Taip, išties manome, kad reikėtų brėžti ribą tarp švietimo institucijų ir maitinimo įstaigų, prekiaujančių alkoholio bei tabako gaminiais ir šį klausimą reikėtų kuo labiau kelti viešumon. Studijos ir laisvalaikis iš esmės turėtų būti atskiri dalykai, o jei studentai pernelyg atsipalaiduos alkoholio “pagalba” pertraukų, langų metu, tai atsilieps ir jų studijų kokybei. Kam to reikia? Jaunus žmones reikia ne pratinti prie alkoholio, bet priešingai – ryškiau nušviesti jo žalą ir galimybę linksmintis BE svaigalų, ko būtent ir siekiame vakarėliuose VAROM! Čia susirenka daugybę gražaus jaunimo, kurie ir nieko nepavartoję šėlsta iš visos širdies. Tereikia pabandyti pačiam!

Straipsnį parengė

Viktorija Petkevičiūtė