Alytiškių gimnazistų savanoriška veikla Vilniuje

Senamiestis

Dabar jau būdama antrakursė ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto studentė, vis dar niekaip nepamirštu savo mokyklos – Alytaus Jotvingių gimnazijos. Tokie draugiški ryšiai mums pravertė ir šį kartą – gimnazijos pavaduotojai Renatai Romanovienei paprašius padėti organizuoti klasių seniūnų ir aktyvistų komandos formavimo išvyką Vilniuje, kreipiausi į Senamiesčio bendruomenę. Tokio pobūdžio išvykos gimnazijos mokiniams jau tampa tradicija, kurios metu išvykstama į kitą miestą, moksleiviai atlieka įvairias užduotis, skirtas komandos tarpusavio bendradarbiavimui, stiprinimui, o vienas didžiausių akcentų skiriamas savanorystei. Su Senamiesčio bendruomene sutarėme, jog šiais metais alytiškių moksleivių savanoriška veikla bus lapų grebojimas ir senamiesčio atvirų erdvių, skverų prie Katedros aikštės tvarkymas. Anot gimnazijos pavaduotojos R. Romanovienės, toks savanoriškas darbas ne tik pagražino aplinką pačioje Vilniaus širdyje, bet ir leido moksleiviams padaryti kelias esmines išvadas:

„Pavargo vaikai, bet padarėme keletą svarbių išvadų. Pirma, fizinis darbas – labai sveika. Antra, visą laiką dirbti tokį darbą nesinorėtų. Trečia, reikia mokytis, kad nereiktų vargti. Ketvirta…

View original post 109 more words

Laurynas Mykolaitis: „Sveika gyvensena, fizinis aktyvumas – būtinas išgyvenimui“

Laurynas Mykolaitis – pilateso instruktorius, šokėjas, tarptautinę kvalifikaciją turintis rankinio teisėjas bei ilgų distancijų ir triatlonų varžybų dalyvis. Sveiką gyvenseną propaguojantis vyras mielai sutiko pasidalinti savo istorija ir prisidėti prie projekto „Aš – už sveiką Lietuvą“.

Pradžių pradžia – „SEL“ šokėjo pavyzdys

Laurynas pasakoja, jog pats pirmasis susidomėjimas sportu kilo dar ankstyvoje jaunystėje, kai „SEL“ dar buvo grupė. „Turbūt pirmasis autoritetas man buvo „SEL“ grupės šokėjas, vardu Viktoras. Kaip dabar prisimenu, kai sirgdamas ir gulėdamas lovoje, skaičiau jo interviu, kuriame mano dievukas kaip savo pomėgį įvardino bėgiojimą rytais su šunimi. Tai mane labai „užkabino“. Jis buvo mano sektinas pavyzdys. Nuo tada pradėjau bėgioti krosus. Na, o tuomet pradėjo veikti vadinamasis „action-reaction“ dėsnis – kai pajudinus vieną daiktą, sukeli grandininę reakciją. Natūraliai pradėjau domėtis sveikatingumu – ir kitomis sporto šakomis, ir sveika mityba.

Praėjus dar keliems metams bei renkantis, į kokią aukštąją mokyklą stoti, jau jokių minčių apie ekonomiką ar advokatūrą nebebuvo“, – šypsosi pašnekovas –„todėl įstojau į LKKA naują specialybę „sveikatos ugdymas“. Įgijus teorinių žinių, sveika gyvensena tapo dar labiau aktuali ir įdomi. Atlikau praktiką Lietuvos sveikuolių asociacijoje. Tačiau pabaigęs studijas pagal specialybę neįsidarbinau. Galbūt buvo jaunatviškas poreikis materialinės gerovės, karjeros, nes tokios buvo visuomenės normos. Dar po kelerių metų, kai viduryje vasaros stipriai susirgau, atėjo antrasis lūžis. Suvokiau, kad sveikai gyvenantys žmonės neserga, ypač vasarą. Tada išvažiavau ir pabaigiau Dainiaus Kepenio sveikatos mokyklą. Susipažinau su kitokiais žmonėmis, gavau informacijos apie atitinkamą literatūrą. Tuomet vidiniai „smagračiai“ buvo užsukti dar labiau“, – juokiasi šokėjas –„tol, kol grįžęs iš vienos kelionės, nužygiavau tiesiai pas direktorių, ir „ofisinį“ darbą palikau už nugaros.“

 Alkoholis iš gyvenimo pasitraukė pats

Pilateso instruktorius teigia, jog viskas gyvenime atsitinka dėsningai. „Pradėjęs aktyviai domėtis bėgimu (esu jau nubėgęs tris klasikinius maratonus), mano dėmesį patraukė triatlonas. Dabar gyvenu planais dalyvauti triatlono varžybose „Iron Man“ („Geležinis žmogus“). Todėl mano gyvenimo būdas tiesiog neleidžia vartoti alkoholio, nes sportuoju kasdien, o alkoholis kenkia mano fizinei būklei.“

Visgi apsvaigti, panašiai kaip išgėrus pirmą taurę vyno, sportininkui pavyksta. „Ar žinote, kad sportuojant organizmas išskiria endorfinus ir gamina laimės hormoną? O ypač tuomet, kai įveiki save, pasieki labai gerų ar netikėtų rezultatų, tas hormonas sukelia labai panašų jausmą, kaip išgėrus taurelę. Nuotaika pagerėja, atrodo, kad problemų nebėra. Tampa tiesiog labai gera. Vakar prabėgau 13 kilometrų, ir nors po to dar turėjau treniruočių, tas geras jausmas nešė visą dieną, kaip išgėrus 50 gramų. Tik alkoholio malonus poveikis praeina labai greitai, o neigiamas poveikis pasilieka labai ilgam“ – teigia sportininkas.

Mėsą valgo tik pas močiutę

Paklaustas apie sveiką mitybą, Laurynas juokiasi, kad jo šaldytuvas tuštutėlis, todėl jokių įkalčių rasti būtų neįmanoma. Anksčiau nevalgęs mėsos daugiau nei metus, pašnekovas teigia, jog ypač saikingai ją pradėjo vartoti dėl artimųjų. „Matau, kaip artimiesiems kyla stresas kaskart man atvažiavus į svečius. Man reikia gaminti atskirai. O savo močiutei tai apskritai buvo beprasmiška įrodinėti, kad mėsos nevartoju dėl sveikatos. Juk anksčiau mėsa būdavo tik turtingųjų maistas. Todėl jau kuris laikas mėsos valgau tik šiek tiek pas namiškius.“

Žinoma, instruktoriui, kaip ir visiems, pasisakantiems už sveiką mitybą, tenka atlaikyti aplinkinių konfrontaciją. „Mano šeimoje yra ir medikų, o medikai turi savus įsitikinimus. Jeigu senojoje enciklopedijoje parašyta vienaip, tai verskis per galvą, bet neįrodysi, jog yra kitaip“. Tačiau vyras džiaugiasi, jog su metais ateina ir vidinė ramybė, ir išmintis. „Nebesiginčiju. Savam kieme pranašu nebūsi. Anksčiau labai norėdavau pasiginčyti, įrodinėdavau, remdamasis atliktais tyrimais, tačiau pamačiau, jog joks spaudimas naudos neduoda. Tik savu pavyzdžiu gali parodyti kitiems, kuo tiki.“

Šokėjas visiems, besidomintiems sveika mityba, rekomenduotų T.Colin Campbell knygą „Natūralus būdas išvengti ligų“. Anot jo, tai mokslinė knyga, skirta paprastam žmogui, padedanti suprasti, kokie procesai vyksta organizme vartojant vienokį ar kitokį maistą.

Žmonių gyvenimo būdas keičiasi į gerąją pusę

Kvalifikuotas rankinio teisėjas džiaugiasi, kad pastaruoju metu sulaukia klausimų iš kolegų, pažįstamų, kuria aktyvesnio gyvenimo būdo linkme eiti. „Dabar tiesiog jauti aplinkinių pagarbą, kai žmonės mato sportuojant. Ne pašaipą, kaip galbūt anksčiau pasitaikydavo dažniau, o nuoširdų nusistebėjimą. Labai džiugu, kad sparčiai daugėja sportuojančių žmonių, kad auga susidomėjimas sveika gyvensena apskritai. Sakote, tai tik mada? Na tai kas! Nesvarbu, kas žmones motyvuoja, juk svarbu rezultatai. Apie motyvaciją rašiau savo magistrinį darbą. Yra vidinė motyvacija (poreikis, noras, savijauta) ir išorinė motyvacija (pinigai, diplomas, mada). Tyrimais yra įrodyta, kad išorinė motyvacija gali ir dažnai pereina į vidinę motyvaciją. Taigi, jeigu vyrukas gavo dovanų bėgiojimo batelius, ir tik norėdamas jais pasirodyti pradės bėgioti, tai valio! Nes yra tikimybė, jog jam tai patiks, jis jausis geriau, o ir „gelbėjimosi ratas“ aplink juosmenį sumažės, ir po smakru nereikalingų riebaliukų neliks – bus lengviau barzdą skusti“ – juokiasi treneris.

Pašnekovas teigia, jog požiūris į sveiką gyvenseną turi būti ugdomas nuo mažens. „Privaloma – per lengvas žodis fizinio aktyvumo būtinumui. Turi būti diegiamas sąmoningumas, suvokimas. Vidinė ramybė – dar vienas svarbus ingredientas sveikos gyvensenos kokteilyje. Čia tiktų posakis: „jeigu neturite laiko kasdien pamedituoti po 10 minučių, vadinasi jums reikia medituoti kasdien po valandą“ – įsitikinęs Laurynas Mykolaitis.

***

Straipsnis parengtas vykdant 2013-ųjų – Sveikatingumo metų sveiko gyvenimo pavyzdžių projektą „Aš – už sveiką Lietuvą“ , Evelina Valiulytė, http://www.sveikuoliai.lt. Nuotraukos: L. Mykolaičio asmeninis archyvas.

Taiči treneris Romualdas Petkevičius

„Gerus įpročius formuoti galite jau jaunystėje. Kuo anksčiau tai suvoksite, tuo daugiau gražesnės ateities turėsite“

Kas dieną mūsų akis bei ausis pasiekia nauji pranešimai apie sveiką gyvenimo būdą – mitybą, fizinę veiklą, dvasios tobulinimą ir kitus jo aspektus. Sveikatos patarimų autoriai – tiek specialistai, tiek mėgėjai, konkuruoja tarpusavyje, siūlydami „tinkamiausią, sveikiausią ir efektyviausią“ judėjimo, valgymo ar mąstymo būdą. Kaip išsirinkti iš tokios galybės pasiūlos, į ką kreipti dėmesį norint gerinti savo gyvenimo kokybę ir kodėl verta rūpintis savo sveikata? Pasak kovos menų trenerio Romualdo Petkevičiaus, nusiraminti, sudėlioti savo mintis į vietas ir stiprinti savo fizinę sveikatą kiekvienam gali padėti taiči mankšta. Tai – senovės kinų kovos menas, iš pirmo žvilgsnio nė neprimenantis kovos judesių, tačiau savyje slepiantis didelę jėgą ir prasmę.

Vieni Romualdą Petkevičių pažįsta kaip karate, taiči ar švelnios savigynos sistemos trenerį, kiti – kaip buvusį apsaugos darbuotoją, treti – kaip gitaros ir filosofijos mylėtoją. Romualdas LTCAMPUS papasakojo, kodėl savo sveikatą puoselėti naudinga nuo pat jaunų dienų, kuo ypatinga taiči mankšta bei pasidalino savo mintimis apie kiekvienam svarbius gyvenime dalykus.

 

– Kaip atėjote į sportininko, kovotojo kelią? Kas paskatino paskirti savo gyvenimą kūno bei dvasios sveikatos tobulinimui?

Gal kiek nuvilsiu, tačiau nesu kovotojas, nors ir mokausi kovos. O ir mano gyvenimas nėra skirtas vien tik savo kūno ir dvasios tobulinimui. Kūną ir dvasią paprastai tobulina pats gyvenimas. Senatvė daro veidą rimtesnį, o dvasią gludina vidiniai išgyvenimai bei santykiai su aplinka. Už sportą ir kovą žymiai svarbiau meilė ir išmintis. Sportas yra limituojamas pasaulio ar kiemo rekordais. O meilė yra begalinė. Dar išmintis sako, kad verta būti sveikam. Artimi žmonės ne mažiau svarbu. Net ir tolimi, jeigu jiems nepelnytai sunku.

 

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado taiči? Kodėl šis judėjimo ir dvasinio tobulėjimo būdas Jums atrodo pats tinkamiausias?

Tai či atsirado tada, kai tapo aišku, kad tai pati sveikiausia, įdomiausia ir efektyviausia kovos meno forma, jei tai praktikuoji būtent taip – sveikai, įdomiai ir efektyviai. Dabar manau, kad nėra kito būdo, kuris taip visapusiškai ugdytų žmogaus gebėjimus, pavyzdžiui, tokius, kaip veikti kiekvienu kūno tašku, harmoningai lavinti abi rankas, būti lengvu, kai esi sunkus, taupyti jėgas,  generuoti Fa Jin (vidinės energijos pliūpsnį), ypatingai jausti pokyčius, ir ne vien kovoje. Žinoma, viso to aš mokausi su džiaugsmu. Į klausimą galėčiau atsakyti ir įprastai: tai či vysto pusiausvyros jausmą, stiprina sąnarius, gerina lankstumą, vysto kvėpavimą, lavina judesių koordinaciją, normalizuoja kraujospūdį, harmoningai įjungia į veiklą abu smegenų pusrutulius, mažina stresą, formuoja nuosaikų požiūrį į gyvenimo reiškinius. Ir svarbiausia: visą laiką tave veda vis aukštyn į tobulesnę būtį.

 

– Turbūt sutiksite, ne kiekvienas jaunas žmogus šiais laikais linkęs savo laisvalaikį leisti aktyviai. Tai galima sieti su „visagale“ tinginyste, laisvalaikio leidimu virtualiame pasaulyje, laiko stoka, etc. Vis dėlto, kodėl aktyviai judėti patartina (o gal net būtina) ir jaunam žmogui?

Aktyvumą galima interpretuoti įvairiai. Pagal Tai či principus, didžiausias aktyvumas yra tada, kai nieko neveiki. Tačiau žinoti tik šią frazę dar nieko nereiškia. Ji turi būti paremta tikslingo kelių dešimtmečių darbo patirtimi. O kodėl būtina judėti, paaiškinti labai paprasta. Kai žmogus aktyviai, neviršydamas savo įgimtų energijos resursų juda – jis treniruoja visas organizmo sistemas. Organizme suaktyvinama kraujotaka, limfos tekėjimas, reguliuojama medžiagų apykaita. Būtent dėl to po aktyvaus judėjimo žmogus kokybiškai ilsisi, geriau miega, turi žymiai mažiau sveikatą griaunančių pagundų, gali lengvai atsispirti blogiems įpročiams. Taip pat, sportuodamas, aktyviai leisdamas laisvalaikį, asmuo tampa kūrybiškas, lavina bei greitina savo mąstymą, geriau jaučiasi. Jeigu viršysime savo organizmo pajėgumus, gausime tik atvirkšią rezultatą. Čia, kaip ir visur – sveikas protas, savistaba bei laipsniškumas vaidina pagrindinį vaidmenį. Sveikatos bazė ir geri įpročiai gali būti formuojami jau jaunystėje. Kuo anksčiau tai suvoksite, tuo daugiau gražesnės ateities turėsite.

Judėjimas ne tik gydo, bet ir užkerta kelią ankstyvam senėjimui.

– Nemokamos taiči mankštos Vilniuje klaidingai pristatomos kaip „mankštos senjorams“. Kodėl taip yra? Kuo taiči mankšta patraukli ir naudinga jauno žmogaus kūnui bei dvasiai?

Kai man buvo 20 metų, aš taip pat sakiau, kad tai tik mankšta senukams. Po 20 metų taip nebegalvojau. Šiais laikais tam, kad mankšta būtų patraukli, ji turi būti stipriai paremta reklama, būti madinga, arba žadėti rezultatą. Šiais kriterijais vadovautis lengva. Kur kas sunkiau žinoti tai, kas turi amžiną vertę. Kur kas lengviau būti stipriam, nei išmintingam. O išmintis kiekviename sporto klube nesimėto. Siekiant išminties, būtinas gilus darbas su savimi. Tai či mankštos naudingos bet kam. Tačiau, kad sužinotum, kokia įvairovė slypi  jose, vien mokytojo žodžių nepakanka. Dar reikia supratimo ir pastangų. Gyvenimas bėga lėtai. Medis auga neskubėdamas. Taiči yra tarsi viso gyvenimo tėkmė ir tas, kas susilieja su ja, tobulėja be pastangų.  Visi greiti metodai yra trumpalaikiai ir dirbtiniai. O mums juk patinka natūralumas. Brandus jaunuolis yra visos valstybės puošmena. Kur jūs tokie?

 

–Taiči žinoma kaip senovės kinų kovos menas, nors iš pirmo žvilgsnio – tai ramūs, lėti, harmoningi judesiai, neprimenantys filmų su kovos meistru Bruce Lee. Ar lėtus taiči judesius galima panaudoti, tarkime, ginantis?

Bruce Lee iki šiol man yra žavus mokytojas, ieškotojas, filosofas. Imponuoja tai, kad savo ieškojimuose jis buvo laisvas, nors ir susaistytas kino industrijos pančiais.  Jis buvo greitas. Tai či yra viena greičiausių kovinių sistemų, tačiau internete, youtube Jūs nerasite video siužetų, kuriuose vaizduojamas Taiči smūgių pritaikymas, nes tai visada gali baigtis kažkieno mirtimi. O iš pirmo žvilgsnio net nepagalvotumei. Esmė tame, kad aukšto lygio kovų meistrai nežudo ir nežaloja. Juk kovos menas skirtas visai ne tam. Ir jie tai žino.

– Sutikite, eilinis pilietis mieliau renkasi sporto klubą ir greitai pasiekiamus rezultatus, nei tam tikras fizines praktikas, kuriose svarbus ir dvasinio tobulėjimo aspektas. Kodėl, Jūsų nuomone, taip yra?

Taip yra dėl to, kad  matomi dalykai yra matomi, o kas yra dvasia – nepaaiškins net geriausias specialistas. Taigi renkamės tai, ką matome. Tačiau ne viskas, kas akivaizdu, yra tikra.

– Šiandien mityboje sparčiai populiarėja „atsisakymo“ tendencijos – vegetarai nevalgo mėsos, veganai – jokių gyvūninės kilmės produktų, žaliavalgiai – nevalgo termiškai apdoroto maisto. Jūsų nuomone, tai – panacėja, mada, nesusipratimas?

Kraštutinumų reikėtų vengti. Bet koks pozityvus kraštutinumas veda atgal į negatyvų procesą, tam, kad įsivyrautų harmonija. Ligos yra puikus to pavyzdys. Dar daugiau, ne visada mokslu pagristi teiginiai, kuriais vadovaujamasi kuriant tokias sistemas, tiksliai „dera“ prie žmonių organizmų įvairovės. Tiksliau sakant, yra žmonių, kurie sąmoningai beveik nieko nevalgo ir gyvena. Tačiau visuotinio sterilumo tendencija nesterilioje aplinkoje yra neįmanoma. Kiek aplink matome žmonių, kurie tiesiog nemeluoja? Nulį. O būtų gerai, jei aplink matytume tik tiesą. Taip ir šiuo atveju – Visatos arba Dievo dėsniai yra universalūs, ir nuo jų nepasislėpsi. Kad sukurti save tobulą, kaip mašiną, kurioje teka labai sveikas kraujas, plaka ypatingai mylinti širdis ir veikia smegenys, nesupančiotos problemų – reiškia tapti robotu. Kodėl mes norime tapti sveikais robotais prieš tai neišsiaiškinę, kas yra žmogus, ir ko jam iš tikrųjų reikia? Bet kokiu atveju, siekis save tobulinti yra sveikintinas. Be to, jis susijęs su ieškojimais, kūryba. Taigi, aš į žaliavalgystę, veganizmą ir t.t. žiūriu ir pozityviai, ir negatyviai, arba niekaip.

– Dalyje visuomenės vyrauja toks stereotipas, kad norint efektyviai sportuoti, būtinai reikia turėti daug valios, kantrybės, pinigų, laiko, daug vietos etc. Kaip paneigtumėte šį mitą, o gal tame slypi dalis tiesos?

Į tiesą kelių nėra. Bet visada yra kelias į save. Valia yra prievarta, ji blogas pagalbininkas. Meilė – universali energija, ji yra visur ir visada. Jeigu nors kiek mylime save ir kitus, galime nuveikti išties daug. Yra geras posakis, kurį radau skaitydamas Kurtą Vonegutą: „Jeigu kariauti, tai tik meilės fronte“. Iš tikrųjų, šis veiksmų laukas dar ilgai bus platus ir laisvas, nes tik lovos yra siauros… Taigi veikime ne per prievartą, o iš meilės ir supratimo.

Be jokios abejonės, tame sporte, kurį siūlo industrija, reikia būtent valios, pinigų, laiko, vietos, inventoriaus ir rezultato augimo. Tai vienas kelias, kaip tapti robotu, panašiu į kitus tokius pat. Kitas galėtų būti laisvės nuo viso to, kas paminėta prieš tai, kelias. Turiu omeny tai, kad visuomenė neturėtų būti visą laiką vedžiojama, kaip šunytis už pavadėlio. Žmogus pats turėtų spręsti, kaip jam sportuoti, gyventi ir maitintis. Kantrybės, iš tiesų, reikia, nes be jos ir meilė neauga. Sportas su visa jo infrastruktūra ir gražiais pavadinimais tapo paslaugų ir pardavimų sfera. Ir tai veikia efektyviai, o žmonės sportuoja efektyviai. Greičiau, aukščiau, toliau! Vis dėlto, geriausias mokytojas sau esi tu pats. Žmogus gilumoje viską žino. Tik ženkime pirmą žingsnį. Specialistų reikia tada, kai susergama ir tenka gelbėti sveikatą. Rinkimės kelią, kad nesirgti. Tam, kad gyventi, valios, laiko, pinigų ir daug vietos nereikia. Mūsų gyvenimas yra visas reikalingas laikas. Kai fizinė kultūra tampa gyvenimo, kasdienybės dalimi, netenka kalbėti apie „dar kažkokį kitą laiką“, skiriamą sportui. Visa yra viena. Tą garsų olimpinį šūkį keisčiau į „Lėčiau, žemiau, arčiau“, ką iššifravus reikštų: nusileiskime ant žemės, būkime arčiau savęs ir sulėtinkime apsisukimus, kad taptų įmanoma suvokti, kas su mumis vyksta. Tam tikrai padės Jūsų kasdienė judėjimo praktika, kurią dar teks atrasti pačiam.

– Ar palaikote LTCAMPUS iniciatyvą, blaivias ir progresą skatinančias idėjas? Kaip manote, kokių tikslų galima pasiekti susiburiant į savanoriška veikla grįstą bendruomenę? 

Palaikau. Kaip kitaip, nejaugi galėčiau pritart degradacijai? Tuojau pat pašalinčiau iš Lietuvos alkoholį, jei tik būtų mano valia. Į alkoholio gamybą veltui įdėta per daug žmogiško triūso. Reikia viskuo, kas gera sukurta, naudotis pagal paskirtį. Kalbant apie bendruomenes, turiu pastebėti, kad jos ne visada būna draugiškos ir vieningos, tačiau tobulėti kartu bendruomenei turėtų būti siekiamybė. Žmonės buriasi pagal interesų ratą ir gali siekti bet kokių savų tikslų ir jų pasiekti. Tačiau dėl išpūsto Ego, finansinių interesų ir visa ko komercializacijos, neatsakingai prarandami žmogiški ryšiai arba apskritai esmės pajauta. Tada miršta draugystės, bendruomenės ir organizacijos arba jos tampa bei atsiranda betikslės. Todėl ateityje reikia įrodyti, kad gali būti ir kitaip.

Daugiau informacijos

Kalbino Viktorija Petkevičiūtė

Protestai Lietuvoje

Aut. Vytis Snarskis

Tylinti tauta

Lietuviai turi priežasčių ir potencialo protestuoti, bet jis giliai užkonservuotas. Apie savo problemas kalbantys žmonės priverčia valdžią jas spręsti. O ilgam užgniaužtas nepasitenkinimas gali išsiveržti gaivališka jėga. Būtent tai – pavojinga.

Laura GABRILAVIČIŪTĖ

Įvairias pasaulio valstybes purtant protestams, Lietuvoje, regis, susidariusi paradoksali situacija. Apklausų duomenys rodo, kad gyventojai nepatenkinti šalies ekonomikos padėtimi, nepasitiki valdžios institucijomis. Tačiau savo įsiūtį jie lieja nebent tarpusavio diskusijose ar komentaruose internete.

„Eurobarometro“ tyrimo duomenimis, politinėmis partijomis nepasitiki 82 proc., Vyriausybe – 73 proc., parlamentu – 81 proc., o vietos valdžia – 58 proc. Lietuvos gyventojų. 64 proc. žmonių šalies ekonomikos padėtį vadina gana bloga, o 16 proc. – labai bloga. Situaciją darbo rinkoje gana bloga laiko 64 proc., o labai bloga – 19 proc. gyventojų. 47 proc. žmonių apskritai mano, kad padėtis Lietuvoje blogėja. Priešingos nuomonės laikosi per pusę mažiau gyventojų.

Vis dėlto, kad ir kokie nepatenkinti būtų, Lietuvos piliečiai, priešingai nei daugelio kitų valstybių gyventojai, griebti transparantų ir eiti į gatves dažniausiai nesiryžta. Per gerą dvidešimtmetį šalyje buvusius masinius ar daugiau atgarsio sulaukusius protestus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tai 1998 m. ūkininkų vykdyta kelių blokada, 2004 m. per prezidentinį skandalą organizuoti protestai, kai vieni gyventojai palaikė tuometį šalies vadovą Rolandą Paksą, o kiti jį smerkė. Taip pat 2009 m. riaušėmis prie Seimo virtęs protestas ir vėlesnė Garliavos istorija.

Priežasčių, kodėl Lietuvos gyventojai tokie vangūs, – daugybė. O sovietmečio palikimas – nors ir populiarus, bet toli gražu ne vienintelis tokio žmonių elgesio paaiškinimas. Tiesa, iš pirmo žvilgsnio situacija, kai gyventojai neprotestuoja ar vengia kitais būdais reikšti savo valią, gali atrodyti visai nebloga: žmonės dirba ir negaišta laiko žygiuoti gatvėse ar įvairioms kitoms akcijoms. Tačiau ilguoju laikotarpiu padariniai gali būti ne patys geriausi.

Sovietmečio palikimas

Ekonomistas, socialinių mokslų daktaras Romas Lazutka teigė paprastai vengiantis viską nurašyti sovietmečiui, bet šiuo atveju esą sunku paaiškinti kitaip. Būtent tuo laikotarpiu, anot jo, žmonės išmoko savarankiškai, patyliukais spręsti savo problemas. Kartais net neteisėtais būdais ir darydami sandorius su savo sąžine.

„Sovietmečiu, kaip vyresni žmonės puikiai prisimena, protestų nebuvo galima organizuoti, bet gyvenimą vis tiek reikėjo susitvarkyti. Žinome, kad buvo deficitas: ir prekių trūko, ir gerų darbo vietų. Nebuvo lengva. Tada žmonės taip ir tvarkydavosi: duodavo kyšius, papirkinėdavo, susitardavo per pažintis. Toks žmonių elgesys ir išliko. Man taip lengviausia paaiškinti“, – sakė R. Lazutka.

Apie sovietmečio įtaką IQ yra kalbėjęs sociologas, visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ vadovas Vladas Gaidys: „Pirma, pokomunistinėse šalyse kairiosios pozicijos buvo ganėtinai sukompromituotos per tuos 50 metų. Tai sunku atitaisyti. Antra, Lietuvoje ir tarpukariu nebuvo darbininkų judėjimų, profsąjungų. Trečia, turbūt bet kurių protestuotojų pozicija yra gana pažeidžiama. Juos labai paprasta apkaltinti sovietmečio ilgesiu.“

Su sovietmečio įtaka sutiko ir Mažvydas Jastramskis, politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytojas. Jis paminėjo sąvoką „prescribed participation“ („išrašomas“ dalyvavimas). „Sovietų Sąjungoje visas dalyvavimas politinėje veikloje buvo parodomasis, „išrašomas“: kariniai paradai, priverstinis dalyvavimas rinkimuose. Dalis visuomenės galbūt turi susiformavusią nuostatą, kad politinis dalyvavimas savaime yra nuleidžiamas valstybės, o kitokio lyg ir nėra“, – kalbėjo M. Jastramskis.

Taip pat jis pabrėžė, kad sovietmečio įtaka yra labai populiari ir patogi teorija. Priežasčių, kodėl lietuviai retai kada protestuoja ar kitais būdais reiškia savo nuomonę, reikalavimus, yra ir daugiau.

Laikas ir pinigai

Pilietinės visuomenės instituto direktorė, VU TSPMI dėstytoja Ieva Petronytė patikino, kad priežastys, lemiančios protesto kultūrą ir žmonių aktyvumą, susijusios su ekonomika.

„Tam, kad nustatytum, kokiu būdu, kokia forma nori kreiptis į valdžią, reikia turėti pakankamai laiko ir pinigų. Laikas ir pinigai ateina iš ekonomikos, iš socioekonominės tiek valstybės, tiek individualios padėties, – dėstė I. Petronytė. – Dažniausiai sakoma, kad tose valstybėse, kurios socioekonomiškai stiprios, pavyzdžiui, brandžios Vakarų demokratijos, protestų būna dažniau.“

Ji pridūrė, kad protestai dažnesni ir ekonomiškai stipresnėse pokomunistinėse šalyse.

Apie patiriamas sąnaudas organizuojant protestus kalbėjo ir R. Lazutka: „Yra toks dėsnis, vadinamas „bendrumo tragedija“. Bendrų reikalų niekas nenori imtis spręsti, nes tai nenaudinga. Organizuojant protestą reikia suburti žmones. Kainuoja pastangų, išlaidų, o rezultatas negarantuotas. Tai galioja ir kitiems kolektyviniams dalykams, ne tik protestams.“

Kaip Lietuvos gyventojų pasyvumo pavyzdį pašnekovas paminėjo daugiabučius namus. Butai paprastai būna gražiai sutvarkyti, o laiptinės – nušiurusios ir netvarkingos. Žmonės esą labai daug investuoja į tai, kas asmeniška, privatu, o bendrais dalykais rūpintis vengia.

Bendruomeniškumo stoka

Pilietinės visuomenės instituto tyrimas “Pilietinės galios Aindeksas”, 2012 m.

IQ pašnekovai taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje dar labai gajus mąstymas, jog nuo vieno žmogaus pastangų ir veiksmų mažai kas priklauso. Taip dažnai teisinasi rinkimuose nedalyvaujantys gyventojai.

Be to, žmonės bijo užsitraukti aplinkinių nepalankumą. „Pavyzdžiui, Vakaruose būna transporto sektoriaus darbuotojų streikų. Yra tokių, kurie juos smerkia, nes tokie dalykai trukdo kitiems. Kam užsitraukti kitų grupių nepalankumą? Geriau tiesiog pabūti nuošaly ir manyti, kad vieno žmogaus pastangos nieko nepakeis“, – kalbėjo R. Lazutka.

Jis svarstė, kad žmonės nepalaiko vieni kitų ir todėl, kad jaučia konkurenciją. Pavyzdžiui, vieniems išsireikalavus, kad Vyriausybė padidintų algas, pinigų neliks kitiems. Nors, pavyzdžiui, prancūzai palaiko streikuojančius transporto sektoriaus darbuotojus, nes žino, kad ir patys sulauks jų palaikymo, kai iškels savo reikalavimus.

Tačiau Lietuvoje gyventojai nepasitiki ne tik institucijomis, bet ir vienas kitu. „Pas mus kitais žmonėmis pasitiki apie 30 proc. gyventojų“, – pabrėžė M. Jastramskis.

V. Gaidys siūlė atskirti priežastis, kodėl protesto akcijų nerengia jaunimas ir vyresni žmonės. Situacija Lietuvoje nepatenkinti jaunuoliai dažniau renkasi emigraciją – išvažiuoti į Vakarus. Ten panaudoti turimą energiją jiems atrodo paprasčiau, nei mėginti ką nors pakeisti gimtinėje. O vyresni šalies gyventojai protestuoti neina tiesiog bijodami prarasti tai, ką turi.

Beje, kad kai kurie žmonės protestus tapatina su smurtu ir masiniais neramumais.

V. Gaidys skaičiavo, kad 60 proc. Lietuvos gyventojų yra gimę kaime ir, nors dabar įsikūrę mieste, turi tvirtas tenykštes šaknis. „Kaimo žmogui sunkiai suvokiami tokie veiksmai, kaip ką nors gadinti, deginti. Lietuva, gerąja to žodžio prasme, dar gerokai agrarinė valstybė“, – dėstė sociologas. Be to, jis pridūrė, kad šiaurės šalyse spontaniškų protestų būna gerokai mažiau nei pietuose.

Nėra kam protestuoti?

Tiesa, nors Lietuvos gyventojai dažnai teigia esantys nepatenkinti valdžia, sunkiai besiverčiantys, galimas daiktas, kad čia tiesiog nėra kam protestuoti. Pilietinė visuomenė mūsų šalyje labai pasyvi, siekis dalyvauti viešajame gyvenime, domėjimasis įvykių priežastimis ir padariniais yra gana mažas.

„Dalyvavimas protestuose, nekonvencinė politika, teoretikų kartais siejama su kritišku piliečiu, išmanančiu, suprantančiu politines realijas. Lietuvoje vien rinkimai, į kuriuos ateina apie 50 proc. žmonių, parodo, kad domėjimasis politika gana menkas. Žmonės tiesiog nepatenkinti valdžia, bet to neužtenka. Reikia konkrečiai žinoti, dėl ko tu protestuoji, suvokti tam tikrą kolektyvinį reikalavimą. Visuomenei, kuri nelabai turi bendruomeniškumo jausmo, tai padaryti gana sunku“, – kalbėjo M. Jastramskis.

Jo žodžiais tariant, būtent piliečių domėjimasis politika, žiniomis paremtas kritiškumas Lietuvą skiria nuo Vakarų šalių, kur gyventojų dalyvavimas yra šiek tiek aukštesnio lygio.

I. Petronytė patikslino, kad ne visi žmonės į protestus eina turėdami racionalių reikalavimų. Anot jos, reikėtų skirti dvi motyvacijas: „Kokiam nors jaunuoliui gali būti tiesiog įdomu nueiti pasižiūrėti, kaip galima į policininką paleisti pomidorą. Viena yra sąmoningas, konstruktyvus dalyvavimas, kai protesto politika pasitelkiama kaip alternatyvi dialogo su valdžia priemonė. Ir kitas dalykas yra momentinė saviraiškos būsena.“

Tačiau, matyt, galima teigti, kad jei nėra tų, kurie galėtų organizuoti protestą, siekdami racionaliai išsakyti savo lūkesčius, vargu ar gali kas nors įvykti.

Tylos padariniai

Pilietinės visuomenės instituto vadovės I. Petronytės teigimu, XX a. kilusi vertybių revoliucija pakeitė požiūrį į protestus. Iki jos šie buvo laikomi demokratijai žalingu reiškiniu, o po jos suvokiami kaip naudinga, konstruktyvaus dialogo priemonė. Žalingi protestai esą gali būti tik tuo atveju, jeigu per juos atstovaujama siauroms interesų grupėms.

„Jeigu žmonės ekonominę situaciją gerina tiek savo individualiu, tiek visuomenės lygmeniu ir neturi kada dalyvauti protestuose, aišku, gerai, jeigu šalyje viskas gerai. Bet jeigu ne viskas gerai?“ – svarstė I. Petronytė.

Ji priminė, kad demokratija remiasi glaudžiu piliečių ir jų išrinktos valdžios dialogu. Jeigu bendravimo nėra, atotrūkis didėja. Trumpuoju laikotarpiu valstybė dėl to gali nukentėti, nes nepatenkinami piliečių lūkesčiai, tvarkomasi ne taip efektyviai, kaip galbūt būtų galima.

„Ilguoju laikotarpiu neatspindimi lūkesčiai yra tiesus kelias į revoliuciją. Čia labai skambiai sakant. Bet iš tiesų, jeigu yra lūkesčiai ir jie ilguoju laikotarpiu nepatenkinami, tokių santvarkų laukia sukrėtimai“, – pabrėžė pašnekovė.

Tiek M. Jastramskis, tiek R. Lazutka taip pat sutiko, kad taikūs protestai šaliai gali būti naudingi. „Visuomenei trūksta raiškos kanalų. Jie labai aiškiai per rinkimus išreiškia tam tikrą savo poziciją. Tačiau politikams sunku susivokti, kokie konkretūs sprendimai yra geri, o kurie ne, kurie skatina teigiamą visuomenės reakciją, kurie neigiamą“, – kalbėjo politologas. R. Lazutka pridūrė, kad ilgainiui savo lūkesčių neišsakantys ir jų išpildyti negalintys žmonės ima protestuoti kojomis – emigruoja iš šalies.

Pilietinės visuomenės instituto tyrimas “Pilietinės galios Aindeksas”, 2012 m.

Tiesa, V. Gaidys prisiminė keletą masinių lietuviškų protestų pavyzdžių. „1998 m. buvo kelių blokada. Kaimo žmonės, runkelių augintojai, blokavo kelius ir ne taip paprasta ten buvo ką nors padaryti, konfliktas buvo ilgokas. Po to atliktoje apklausoje paaiškėjo, kad beveik 80 proc. Lietuvos gyventojų pritarė kelių blokadai“, – kalbėjo sociologas.

M. Jastramskis priminė bene prieš dešimtmetį liepsnojusį prezidentinį skandalą, kai vieni šalies gyventojai palaikė tuometį šalies vadovą R. Paksą, o kiti pritarė, kad jis būtų pašalintas iš posto.

Jis paminėjo ir 2009 m. prie Seimo vykusias riaušes, ir Drąsiaus Kedžio istoriją, kai šalies gyventojai buvo apsupę namą Garliavoje ir atsisakė ten įleisti valdžios atstovus. „Esant tam tikroms aplinkybėms lietuviai gali gana rimtai ir atkakliai ką nors daryti. Tokių atvejų buvo, vadinasi, lietuviai turi potencialo, bet jis užkonservuotas“, – sakė V. Gaidys.

Anot jo, savotiškos formos šalies gyventojų protestas pasireiškė ir per Seimo rinkimus, kai netikėtai buvo išrenkamos kiek radikalios ar esamai valdžiai itin nepatinkančios politinės jėgos: „2000 m. buvo išrinkta Naujoji sąjunga, 2004 m. – Darbo partija, o 2008 m. – Tautos prisikėlimo partija. Tai buvo protesto balsavimas.“

Taigi, gali būti, kad Lietuvos gyventojai kol kas tiesiog neturi priežasčių protestuoti prieš vieną ar kitą reiškinį. Tačiau kokiam nors įvykiui smarkiai palietus kiekvieną ar įaudrinus emocijas, jie galėtų išeiti į gatves.

****

Straipsniu pasidalino Žurnalas IQ

BLAIVUS FESTIVALIS – KAD BŪTŲ, KĄ ATSIMINTI

    

       Liepos 26 – 28 dienomis Vilniaus rajone, Gaveikių kaime, vyko  pirmasis blaivus muzikos ir veiklų festivalis „VAROM!”. Festivalis muzikos mylėtojus viliojo žinomų grupių bei atlikėjų, tokių, kaip „Antis“, „Golden Parazyth“, Andrius Kaniava, Markas Palubenka ir kitų pasirodymais. Besidomintys sveikatos bei dvasinėmis praktikomis galėjo pasimokyti jogos, meditacijos, taiči, taip pat pasiklausyti užburiančių gongo garsų, na, o meno mylėtojai galėjo dalyvauti įvairiuose meno dirbtuvių užsiėmimuose. Apie blaivybės idėjas, blaivių festivalių prasmę ir pranašumą kalbėjomės su viena „VAROM!” organizatorių, pozityvia energija švytinčia ir blaivias linksmybes propaguojančia Gabija Daukšaite.

Pirmasis „VAROM!“ festivalis kvietė „švęsti taip, kaip dar niekada nešventei!“. Ar šiuo šūkiu norėjote atkreipti dėmesį į blaivybės populiarinimą be svaigalų daugelio neįsivaizduojamose pasilinksminimo erdvėse?

Visiškai teisingai. Norėjome, kad žmonės suklustų ir susidomėtų alternatyviu pasilinksminimo būdu – be svaigalų. Festivalis ir alkoholis šiomis dienomis tapę kone sinonimais, tad norėjome sulaužyti šiuos stereotipus ir leisti žmonėms patiems pajusti, ką reiškia būti švarioje, svaigalų nesuterštoje aplinkoje. Ką gi, atrodo, „bandymas“ pavyko ir VAROM! festivalio lankytojai bei dalyviai liko labai patenkinti.

Uždarose erdvėse vykusius „VAROM!“ vakarėlius šiemet perkėlėte po atviru dangumi. Kodėl nusprendėte rengti tokio pobūdžio festivalį? Ar jaučiate tokių festivalių trūkumą, ar pastebėjote itin didelį dalyvaujančiųjų skaičių dar uždarose erdvėse?

Žinoma, nebuvo lengva būti pionieriais, bet žingsnis po žingsnio, vedami jaunatviško tikėjimo ir entuziazmo, šių metų pradžioje įkūrėme VšĮ „Blaivios pramogos“ ir pradėjome organizuoti blaivius vakarėlius „VAROM!“. Susidomėjimas augo kaip ant mielių, į renginius pradėjo rinktis vis daugiau žmonių, jutome vis didesnį ne tik visuomenės, bet ir žiniasklaidos susidomėjimą. Sulaukę bendraminčių palaikymo, pradėjome austi mintį apie blaivų vasaros festivalį. Labai daug planavome, svarstėme, kokios veiklos būtų įdomios ir patrauklios tiek jaunimui, tiek šeimoms, ir tai išsivystė į nemažą renginį.

Kuo Jūsų festivalis gali būti įdomus ir patrauklus laisvalaikio be cigaretės ir bokalo nepropaguojančiam jaunuoliui ar jaunuolei?

Mūsų, entuziastų komandos misija – ne nuobodžiai moralizuoti jaunimui, o veikiau gyvu savo pavyzdžiu parodyti, kaip smagu ir naudinga linksmintis blaiviai, kai po šventimo neskauda galvos, bet priešingai – jautiesi pasikrovęs jėgų. Planuodami festivalio programą jaunų žmonių klausėme, kokios veiklos jiems būtų įdomios, kokių grupių pasirodymus norėtų išvysti. Tad festivalio VAROM! stiprioji pusė yra įvairi, spalvinga programa – kur kiekvienas gali atrasti, ką veikti: vieni turkštis purvo maudynėse, kiti mokytis šokti, klausytis paskaitų apie santykius, groti Afrikos būgnais, plaukioti baidarėmis, laidyti aitvarus, sportuoti ir t.t.

Koks buvo pirmasis „VAROM!” festivalis? Ar pasiteisino visi organizatorių lūkesčiai bei tikslai, kokie jie buvo?

Pirmasis blaivus tokio masto festivalis išties pateisino mūsų, organizatorių, lūkesčius. Daugybė žmonių tiek festivalio metu, tiek po jo prieidavo ir dėkodavo, tačiau didžiausia padėka – šypsenos, kurių matėme išties daug. Labai pradžiugino didžiulis jaunų šeimų susidomėjimas – juk apskritai joms veiklų tikrai trūksta. Vaikai žaidė, klausėsi muzikos, piešė, mokėsi groti Afrikos būgneliais. Matyti tiek daug patenkintų žmonių veidų – nuostabus jausmas, tai atperka visas pastangas ir bemieges naktis organizuojant festivalį – juk visa tai darome ne dėl pinigų, o gražios idėjos kurti sąmoningą visuomenę vedini.

Kokias veiklas galėjo išbandyti festivalio svečiai ir dalyviai, kurios jų susilaukė didžiausio dėmesio?

Festivalio svečiai be garsiausių lietuviškų grupių pasirodymų galėjo mėgautis kvapų terapija, gongų muzika, arbatos ceremonija, sudalyvauti auskarų bei emalio dirbtuvėse, pabuvoti žymių lektorių paskaitose, susimeistrauti aitvarą, išmokti salsos/bačatos šokių žingsnelių ir t.t. Daugiausiai dėmesio susilaukė Afrikos būgnų mokomosios pamokos, maudynės purve, protų kovos, vaikščiojimas per žarijas.

Didelį dėmesį festivalyje skyrėte dvasinėms praktikoms, kvietėte išbandyti jų ne vieną dešimtį. Kodėl, Jūsų nuomone, dvasinėmis praktikomis verta domėtis nuo jaunų dienų? (Gal vadovaujatės patarle „Lenk medį, kol jaunas?“)

Na, galima ir taip pasakyti. Juk jaunas žmogus dar tik renkasi savo gyvenimo kelią, tad labai svarbu jį sudominti „sveikomis veiklomis“, ugdančiomis ne tik kūną, bet ir sielą. Mūsų komandoje visi daugiau ar mažiau praktikuoja jogą, meditacijas, kvėpavimo pratimus, visi esame ne tik abstinentai, bet ir vegetarai. Jaučiamės puikiai! Turime daug jėgų, ištvermės, o ir protas veikia „aštriau“. Todėl dvasines praktikas festivalio metu rinkomės tikslingai. Kam jos nebuvo įdomios ar aktualios, visad galėjo pasirinkti kitas veiklas, kurių buvo tikrai gausu.

Kaip matome, festivalio tiksline auditorija laikote jaunimą – moksleivius, studentus, jaunas šeimas. Ką įdomaus „VAROM!“ galėtų atrasti jaunimo tėvai, vyresnio amžiaus žmonės?

Visų pirma į blaivius VAROM! renginius mielai kviečiame ne tik jaunuolius, bet ir jų tėvelius, kad patys pamatytų, kiek daug gerų emocijų galima gauti neišgėrus, be svaigalų. Juk linksmintis, šokti, džiaugtis muzika gali kiekvienas, be jokių amžiaus apribojimų! Taip pat blaiviuose VAROM! renginiuose daromi įvairūs ajurvediniai masažai, atpalaiduojantys kūną ir sielą po sunkios darbo savaitės.

„VAROM!“ grojo nemažai gerai žinomų atlikėjų. Ar jie palaiko esminę Jūsų festivalio idėją ir blaiviai dalyvauja jo veiklose, ar atvažiuoja tiesiog „pagroti“?

Į VAROM! festivalį atvykę atlikėjai minėjo, kad koncertuoti blaiviai publikai – nuostabus ir atsakingas jausmas, negali „chaltūrinti“, juk blaivi publika viską girdi! Dauguma grupių išties labai palaikė blaivią festivalio idėją ir koncertavo iš širdies, džiaugėsi, kad pramogoms be svaigalų mūsų visuomenėje atsiranda vis daugiau vietos.

O ką manote apie besiplečiantį maitinimo įstaigų, prekiaujančių alkoholio bei tabako gaminiais kūrimąsi šalia švietimo institucijų? Ar neturėtume brėžti aiškios ribos tarp šių dviejų skirtingų viešosios erdvės dalių?

Taip, išties manome, kad reikėtų brėžti ribą tarp švietimo institucijų ir maitinimo įstaigų, prekiaujančių alkoholio bei tabako gaminiais ir šį klausimą reikėtų kuo labiau kelti viešumon. Studijos ir laisvalaikis iš esmės turėtų būti atskiri dalykai, o jei studentai pernelyg atsipalaiduos alkoholio “pagalba” pertraukų, langų metu, tai atsilieps ir jų studijų kokybei. Kam to reikia? Jaunus žmones reikia ne pratinti prie alkoholio, bet priešingai – ryškiau nušviesti jo žalą ir galimybę linksmintis BE svaigalų, ko būtent ir siekiame vakarėliuose VAROM! Čia susirenka daugybę gražaus jaunimo, kurie ir nieko nepavartoję šėlsta iš visos širdies. Tereikia pabandyti pačiam!

Straipsnį parengė

Viktorija Petkevičiūtė