Alytiškių gimnazistų savanoriška veikla Vilniuje

Senamiestis

Dabar jau būdama antrakursė ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto studentė, vis dar niekaip nepamirštu savo mokyklos – Alytaus Jotvingių gimnazijos. Tokie draugiški ryšiai mums pravertė ir šį kartą – gimnazijos pavaduotojai Renatai Romanovienei paprašius padėti organizuoti klasių seniūnų ir aktyvistų komandos formavimo išvyką Vilniuje, kreipiausi į Senamiesčio bendruomenę. Tokio pobūdžio išvykos gimnazijos mokiniams jau tampa tradicija, kurios metu išvykstama į kitą miestą, moksleiviai atlieka įvairias užduotis, skirtas komandos tarpusavio bendradarbiavimui, stiprinimui, o vienas didžiausių akcentų skiriamas savanorystei. Su Senamiesčio bendruomene sutarėme, jog šiais metais alytiškių moksleivių savanoriška veikla bus lapų grebojimas ir senamiesčio atvirų erdvių, skverų prie Katedros aikštės tvarkymas. Anot gimnazijos pavaduotojos R. Romanovienės, toks savanoriškas darbas ne tik pagražino aplinką pačioje Vilniaus širdyje, bet ir leido moksleiviams padaryti kelias esmines išvadas:

„Pavargo vaikai, bet padarėme keletą svarbių išvadų. Pirma, fizinis darbas – labai sveika. Antra, visą laiką dirbti tokį darbą nesinorėtų. Trečia, reikia mokytis, kad nereiktų vargti. Ketvirta…

View original post 109 more words

26-ajame ES jaunųjų mokslininkų konkurse – puikūs Lietuvos atstovų pasiekimai

Rugsėjo 23 d. iškilmingos ceremonijos metu paskelbti Varšuvoje vykusio 26-ojo Europos sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurso laureatai. Šių metų konkurso trečiosios vietos laimėtoju tapo Kauno S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijos abiturientas Matas Navickas.

M. Navickas konkurse pristatė darbą „Obels „Malus x robusta“ pražydinimas invitro kultūroje“. Darbo tikslas – sukurti in vitro technologiją, leisiančią greitai pražydinti obelį „Malus x robusta“. Šis mokslinis projektas – ketverių metų darbo laboratorijoje rezultatas.

Laureatėmis tapo ir specialųjį Europos patentų biuro įsteigtą prizą už darbo originalumą pelnė Tauragės „Versmės“ gimnazijos gimnazistės Violeta Kalašinskaitė ir Monika Orlovaitė. Merginos konkurse pristatė darbą „Priemonių kompleksas bičių Apis mellifera erkėtumui kontroliuoti“. Jų atliktas tyrimas parodė, kad bičių erkėtumą veiksmingai mažina cukraus pudra, čiobrelių eterinis aliejus ir traninių perų dalies išpjovimas. Tauragiškių laukia penkių dienų vizitas Europos patentų biure Miunchene.

Konkurse dalyvavę jaunieji mokslininkai iš įvairių Europos šalių savo darbų stendinius pranešimus pristatė Varšuvos universitete. Profesionalių mokslininkų komisija vertino projektų originalumą, kūrybiškumą, moksliškumą, atlikimo metodiką, savarankiškumą, praktinį idėjų realizavimą, vizualinį stendo pateikimą, dalyvio pasirengimą diskusijai, darbo pristatymą. Dalyviai varžėsi biologijos, chemijos, kompiuterijos, inžinerijos, aplinkosaugos, matematikos, medicinos, fizikos ir socialinių mokslų srityse.

Bernardinai.lt

Akvilė Plaipaitė. Bokalų kilnoti nenoriu – ką daryti?

Pagrindinis skirtumas tarp vasaros ir rugsėjo mėnesio Vilniuje yra tas, kad viešąjame transporte (o ir lengvųjų automobilių spūstyse) atsiranda naujų veidų – jauniausiųjų studentų. Prieš kelerius metus ir aš buvau panaši, ką tik į studentijos luomą įstojusi mergaičiukė. „Akademinis“ pasaulis mane viliojo visu pajėgumu – naujos pažintys, veikla, įspūdžiai ir taip toliau. Tiesa, laikui bėgant pastebėjau, kad daugumos studentiškų renginių tikslas (ar bent jau kulminacija) visur yra vienodas – kuo labiau (ar įmantriau) padidinti tuščių alkoholio tarų skaičių.

Alus – geriausias vaistas?

Ir labai sunku nuo to pabėgti – bendrabučio „prirašymai“, „fuksų“ stovyklos, bendri kurso ar fakulteto vakarėliai ar netgi vadinamieji „langai“ tarp paskaitų yra palydimi klausimu: „Tai gal alaus?“ Tokios studentiškos tradicijos įsišaknijusios labai giliai ir skaičiuoja jau ne vieną dešimtmetį bei nežinia kiek studentų kartų.

Štai pavyzdžiui pirmakursių stovyklų metu alkoholio vartojimas yra ko ne įtrauktas į renginio programą. Niekada nepamiršiu to, kai pirmosiomis stovyklos valandomis buvo imtasi užsiemimo, kurio metu reikėjo leisti degtinės butelį per rankas ir stengtis apsukti kuo daugiau ratų bei kuo greičiau išgerti butelio turinį. O negeriančių dalyvių buvo paprašyta „pamiršti savo principus ir prisijungti prie visų“.

Vėliau tokius „apsiforminusius“ pirmakursius pasitinka kurso šventės („cementovkės“, „betonovkės“ ir niekas vieningai negali atsakyti, kaip jos vadinasi vėlesniais kursais), kuriuose spaudimas tai pat būna labai stiprus. Pradedant nuo to, kad elementariai nėra daugiau ką veikti, kol visa kompanija, įsijautusį į kokį nors gėrimo žaidimą, baigiant tuo, kad gali sulaukti kreivų žvilgsnių ar net replikų.

Vieno universiteto renginio uždaramojo vakarėlio metu buvau gerokai peršalusi. Užuot pasilikusi namie, nusprendžiau padaryti eksperimentą ir pavaikštinėti po barą, kuriame vyko linksmybės, su arbatos puodeliu. Kitų studentų reakcijos buvo gana nuspėjamos ir panašios vienos į kitas:„Kodėl taip nestipriai?“, „Kas čia? Arbata?“, „Ar bokalų pritrūko?“ O vienas mano, ironiškai tariant, mėgstamiausių buvo – „Gerk alaus – jis labiau padeda“.

Išvada viena – tiesiog ateiti pasiklausyti koncerto negalima. Tad kur rasti bendraminčių studentams, kuriems bokalų kilnojimas gerokai pabodo arba niekada nebuvo prie širdies?

Kalti iškreipti stereotipai

Šiek tiek panaršius pavyko atrasti prevencinę organizaciją LKJBS „Žingsnis“, kurios pagrindinis tikslas – skleisti kitokį pavyzdį apie pasilinksminimo būdus. Jų atstovas Darius Stonys pasidalino panašiais pastebėjimais.

Vaikinas nėra linkęs badyti pirštais ir ieškoti kaltų. „Niekada nevartojau nei alkoholio, nei tabako –tiesiog pasisekė nuo ankstyvų metų išsiugdyti stiprų psichologinį atsparumą. Savo ruožtu džiaugiuosi, kad tai leido į bendraamžių gėrimą pažvelgti kitaip – suvokiant, jog ne visi tai daro savo noru. Atvykęs į tokią stereotipų suformuotą aplinką, studentas dažnai yra spaudžiamas socialinių normų. Todėl gėrimas draugų kompanijoje dažniausiai yra vartojimo priežastis, o ne pasiteisinimas“, – sakė pašnekovas norėdamas parodyti, kad bendraamžių įtaka vaidina labai svarbų vaidmenį.

„Niekam ne paslaptis, kaip laisvai pasijaučia studentai, ištrūkę iš tėvų namų ir nuo šiol gyvenantys galimybių kupiname mieste. Neretai tai suprantama kaip proga linksmintis, vartoti alkoholį ir pamiršti atsakomybę. Tiesa tokia, kad studentai gerokai pervertina savo bendraamžių vartojimo lygį ir remiasi iškraipytais stereotipais“, – analizavo susidariusią situaciją Darius.

O kas toliau?

Jaunatviškas maksimalizmas būdingas daugumai jaunų studentų, todėl pirmuose kursuose suderinti paskaitas, atsiskaitymus bei audringus pasilinksminimus atrodo paprasta. Absoliutinti negalima, yra atvejų, kai pagavę pirmąją laisvės bangą ir išsilakstę studentai vėliau surimtėja ir tai nesukelia didelių problemų gyvenime. Tačiau taip nutinka ne visada.

Apie tai užsimena ir Darius: „Blogiausia, jog intensyvaus alkoholio vartojimo žala nėra iškart akivaizdi, o veikia kaip uždelsto veikimo sprogmuo: galima įsisukti į ratą, kai vis sunkiau sekti universiteto paskaitas, todėl problemos nustumiamos ir linksminamasi daugiau, tačiau iš šio ciklo nėra lengva išeiti. Po kelerių metų vartojimo asmuo akivaizdžiai degraduoja tiek savo žiniomis, tiek socialiniu įvaizdžiu, kai jų smegenų kamieninėms ląstelėms padaryta rimta žala“, –sakė pašnekovas.

Paklaustas, kaip įsivaizduoja tolesnę ateitį, vaikinas pateikia gerų naujienų. „Sunku prognozuoti, kaip keisis situacija artėjant kartų lūžiui. Kol kas tendencija išlieka stipri – kiekvienais metais alkoholį vartojančių žmonių skaičius Lietuvoje mažėja“, – sakė Darius pateikdamas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento statistiką, teigiančią, jog 2012-aisiais daugiau nei aštuoni iš dešimties 15–64 metų amžiaus asmenų yra vartoję alkoholinių gėrimų (82,0 proc.), kas yra beveik 5 proc. mažiau nei 2008-aisiais.

Visgi džiaugtis LKJBS „Žingsnio“ atstovas neskuba. „Kelia nerimą tai, jog alkoholio ir tabako kompanijos yra nusitaikiusios į jaunimą kaip į potencialius viso gyvenimo klientus. Seimo nuosprendis drausti alkoholio įsigijimą iki 20-ies metų šios problemos neišsprendžia, o tik didina nelegalų importą ir šešėlinę rinką. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, abstitencijos per prievartą projektai dažniausiai nebuvo sėkmingi. Vartojimas nėra lengvai valdomas ir priklauso nuo daugybės veiksnių“, – dalinosi pamąstymais vaikinas.

Riboti laisvę – klaida

Raktu į blaivų pasilinksminimą Darius ir jo komanda laiko šilto bendravimo atmosferą. „Sudarius tokias sąlygas, išnyksta stimulas vartoti, nes tas dirbtinai lengvas kelias per alkoholio vartojimą įsilieti į bendruomenę tampa nebereikalingas. Dingsta kaukės, aplinkos spaudimas, žmonės jaučiasi laisvai ir gali būti nuoširdūs sau ir kitiems.“

Tokį tikslą LKJBS „Žingsnis“ kelia savo pagrindinėje veikloje – stovyklose moksleiviams ir studentams. „Kai kurie atvyksta į stovyklas ir prisipažįsta, jog tai yra vieninteliai jų blaivūs savaitgaliai per visus metus. Niekada nekritikuojame jų pasirinkimo, tik laukiame stovyklose, kurios daug kam tampa užuovėja. Visada lengviau gyventi, kai tavo sąmonė nėra įsprausta į kampelį, o turi pasirinkimo laisvę. Mes savo bendraamžiams tik parodome alternatyvą – sąmoningą, blaivų gyvenimo būdą, o toliau sprendžia ir renkasi jie patys“, –džiaugiasi darbo vaisiais Darius.

Jaunimas bijo būti savimi

„Dabar yra festivalių laikai, vasarą kiekvieną savaitgalį galima aplankyti po didelį muzikinį festivalį, kuriame yra ne tik ežeras ar jūra. Tai niekam nepaslaptis, jaunimas važiuoja „nusitašyti“ – nusifotografuoti su to festivalio atributika, kontrolinėmis apyrankėmis ir užsitaginti „facebooke“. Tada atrodys, kad jie leidžia laiką puikiai ir yra populiarūs“, – stiprios kritikos pasilinksminimų kultūrai negaili ir kitas mano pašnekovas – vienas iš nealkoholinių vakarėlių „Varom“ organizatorių Simonas Dailidė.

Vertindamas dabartinę situaciją, vaikinas nėra nusiteikęs itin optimistiškai: „Jaunimas renkasi jam primetamą pasilinksminimo būdą, „kultūrą“. Jie bijo būti savimi ir daryti ištiesų tai, ką nori daryti, kaip nori švęsti ar linksmintis. Renkasi tą tekėjimą pasroviui. Taip dažnai gabūs, talentingi žmonės įsisuka į tą tekėjimą, ir jis nuneša juos toli.Dabar tokie laikai, kai žmonės labai skiriasi, nebežino, ką reiškia puoselėti santykius, daug vienišų mamų augina vaikus, pilni vaikų namai nelaimingų vaikų, begalės išsigimimų… Didžiąją dalį to nurašyčiau alkoholiui, nes panagrinėjus smulkiau iki jo ir prieinama“, – nuogąstavo Simonas, nesidrovėdamas įvardyti ir blaivaus gyvenimo pranašumus:

„Būdamas blaivus žmogus yra kūrybiškesnis, laisvesnis. Jau vien tai, kad jis išsilaisvinęs iš stereotipo gerti – jį padaro gerokai laisvesniu žmogumi. Kiek pažįstu nuostabių žmonių, kurie kuria, realizuoja save per menus, muziką, bet pažįstu ir tokių, kurie gyvenime tikrai kankinasi ir nežino, ko iš gyvenimo nori, todėl geria. Geria, kad nereiktų galvoti nei apie ateitį, nei apie dabartį…“

Išeitis yra, bet ar yra to siekiančių?

„Jeigu nori, bet neturi, vadinasi – nepakankamai nori“, – populiarusis aforizmas išsprūsta iš Simono lūpų paklausus, ar jis mano, kad visą situaciją galima pakreipti geresne linkme. „Reikia tik noro, užsispyrimo ir viską galima pakeisti. Žinoma, reikia daug noro ir daug užsispyrimo!“ – juokėsi blaivininkas.

„Tai turėtume daryti visi, kurie supranta, kas vyksta, ir negyvena tuo ritmu. Tikrai daug nuveikti gali valstybė, įstatyminė bazė. Pagal PSO (Pasaulio sveikatos organizacijos) duomenis, yra trys kertiniai punktai, kuriais galima pasiekti gerų rezultatų. Tai yra reklama, kaina ir prieinamumas. Jei uždraustume alkoholio reklamą, padidintume jo kainą ir iškeltume produkciją į specializuotas parduotuves, praėjus vos 20 metų viskas pasikeistų kardinaliai. Bet tam reikia stiprios politinės valios, kurios Lietuvoje mažumėlę trūksta. Šiuo metu blaivybės pusę palaiko palyginti nedidelės grupelės, išsimėčiusios po visą Lietuvą“, – ateities galimybes vardijo pašnekovas.

„Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje atsirado ir tiek blaivių festivalių, stovyklų, renginių. Reikia tuo džiaugtis ir palaikyti geras iniciatyvas. Tikiu, kad su metais visi šie blaivūs judėjimai tik augs ir populiarės. Tai ateis į madą“, – šypsosi Simonas, mintimis permetęs viską, ką galima nuveikti nekilnojant alkoholio sklidinos taurės. Pašnekovas sutinka, kad blaiviam atsipalaidavimui labiausiai tinka aktyvi veikla. „Blaivas žmogus dažnai nori kai ko daugiau iš gyvenimo nei sėdėti prie stalo ar važinėti po festivalius. Galima puikiai leisti laiką sportuojant, vaikštant su bendraminčiais į žygius, skraidant, plaukiojant, kuriant, būnant socialiai aktyviems. Čia galima tęsti sąrašą ir plėstis daug. Galite sakyti, kad visa tai galima daryti ir išgėrus… O ar bandėte kitaip? Gyvenimas blaiviai yra kokybiškesnis, tu gali pasitikėti savimi, nes tau nereikia kažko išgerti, kad būtum kitoks. Tu žinai, kad visada esi tu“, – tiesiog spinduliuodamas entuziazmu dėstė Simonas.

Nuo ko pradėti?

Tiek aš, tiek mano pašnekovai sutinka, kad geriausias būdas išvengti alkoholio maratono – įsitraukti į sau malonią veiklą bei susirasti alternatyvių pasilinksminimo būdų.

Kur jų ieškoti? Procedūra gana paparasta – tereikia susirasti vieną, o kiti tarsi virusiniai filmukai „facebook“ tinklalapyje suras jus patys.

Dabar naują sezoną pradeda nealkoholiniai vakarėliai – „Varom“ bei „Yoga rave“. Šių dviejų renginių tikslas tas pats, tačiau jie patys yra šiek tiek skirtingi, todėl kiekvienas gali išsirinkti pasilinksminimo būdą pagal savo skonį. „Varom“ yra labai elementarūs bei tradiciniai vakarėliai su garsiomis grupėmis ir šokiais iki paryčių, skirtumas tik tas, kad niekam neprireikia sutepti sąnarių šokiams alkoholiu. Tuo tarpu „Yoga rave“ renginiuose prie šokių prisijungia dar ir kitokių programos elementų – joga, masažai, gyvo garso koncertai bei vienas kitas įdomus seminaras. Kas smagiausia, abu šie renginiai vyksta įvairiuose miestuose!

Taip pat spalio pabaigoje Vilniuje laukia stovykla studentams „Tiltas“, organizuojama Dariaus ir jo komandos iš organizacijos LKJBS „Žingsnis“. Kaip sakė pats pašnekovas, kviesdamas dalyvauti renginyje: „Ten susirenka žmonės, kurie myli gyvenimą.“

Ir galiausiai, jeigu išvardyti renginiai kol kas jums yra didelis iššūkis – visada galima pradėti nuo mažų žingsnelių. Kurie, žinoma, gali būti ristele – dalyvaujant bėgime už blaivią Lietuvą. Jis vyksta kiekvieną pirmą mėnesio penktadienį Vilniuje – nuo Katedros aikštės iki Seimo bei atgal.

Būtų naivu tikėtis, kad per porą metų studentija vietoj „fuksų“ stovyklų susirinks į „Tiltą“ ar vietoj „cementovkės“ draugiškai su kurso draugais užsuks į „Varom“, tačiau gera žinoti, kad man ir visiems, kenčiantiems nuo bendraamžių spaudimo vartoti, pasirinkimas yra.

Bernardinai.lt

Alkoholikas Darius: „Visuomenė nežino, kokia liga yra alkoholizmas“

tamsa

Patirtis, prilygstanti Charleso Bukowskio istorijoms. 20 metų, praleistų psichiatrinėse, narkologiniuose, ir vienatvės bei gyvenimo prasmės klausimas, iškylantis „asmeniniame dugne“. Tiek daug šeimų išskyręs, draugų bei bičiulių palaidojęs alkoholizmas – liga, apie kurią tiek daug kalbame, ir taip mažai žinome. Kuo išskirtinė ši liga? Kodėl tiek mažai žmonių pasveiksta? Kaip elgtis artimiesiems? O svarbiausia – ko griebtis, kai nebėra už ko?

Kada Jūs pradėjote sirgti alkoholizmu?

Aš pirmą kartą alkoholio paragavau būdamas 12-kos metų. Po metų pasirodė pirmosios pasekmės. Tais laikais – milicijos įskaita, narkologinio įskaita, psichiatrinės įskaita, mokyklos įskaita… Vienu žodžiu, visas galimas įskaitas jau turėjau būdamas 13-kos metų.

Aš niekada nesuprasdavau žmonių, kurie gali išgerti truputį, tarkime, butelį alaus, nes man visuomet reikėjo iki „smigimo“. Tiesiog, ko gero, buvau užprogramuotas alkoholizmui.

Sakydavau, jog turiu tokią svajonę – išmokti gerti saikingai, nes aš niekada nežinojau, kas tai yra. Man nepavykdavo gerti saikingai: nepabaigus vieno, jau reikėdavo galvoti, kur gauti dar.

Kitaip tariant, išgeri tą pirmą taurelę, tą butelį alaus, tuos 200 gramų Starkos,šventai įsitikinęs, kad gersi tik vieną dieną, pavyzdžiui, tik penktadienį, arba tik šitame bare…

Ir po to niekaip negalėdavau suprasti, kaip ir kodėl aš po savaitės kažkokioje landynėje sėdžiu ir geriu odekoloną. Aš juk visai nesiruošiau to daryti! Neturėjau net tokios svajonės.

Prieš pakeldamas tą pirmąją taurelę niekada negalvojau, kad dabar gersiu ir atsidursiu beprotnamyje arba kalėjime. Kažkokia nesąmonė, ar ne? Mano fantazija nenešė iki tiek. Arba nesakiau: geriu tam, kad tapčiau alkoholiku. Juk norėjau būti bet kuo – gaisrininku, muzikantu, dailininku… Bet liga nesirinko.

Kokią baisiausią patirtį iš to laikotarpio, kai smarkiai gėrėte, atmenate ar galite papasakoti?

Baisiausias patyrimas buvo prieš pat metant gerti, kai jau neturėjau nei kur eiti, nei kur gyventi. Apsistojęs tuo metu buvau Klaipėdoje, „eilinė“ žmona išvarė iš namų su visais daiktais.

Iš kažkur gavau pinigų ir gėriau negalėdamas nei prisigerti, nei išsipagirioti negerdamas. Tokia ta būsena buvo, kai pirmą kartą rimtai apėmė siaubas. Tada pirmą kartą paklausiau: Dieve, kas dabar?

Tie „vaistai“, kurie visados padėdavo, man nebepadėjo. Atsipeikėjau eilinį sykį psichiatrinėje pririštas, su lašelinėmis. Tada ir atėjo aiškus suvokimas, kad aš dabar išeisiu iš tos psichiatrinės ir viskas. Numirsiu patvoryje. Kaip tik tą dieną, beje, buvo mano gimtadienis. Man suėjo 33 metai.

Vidinis siaubas ir kraupios realybės suvokimas buvo tas atspirties taškas. Pasakiau sau: nuo šiol darysiu viską, kad daugiau to nebūtų. Ir viskas. Nuo to laiko dingo noras gerti, atsirado noras gyventi, gyventi kitaip. Tai yra didžiausias stebuklas.

Kiek metų iš viso nebegeriate?

Rugpjūčio mėnesį, mano gimimo dieną, suėjo 12 metų.

Šiandien galbūt galite atsakyti: alkoholizmas – fizinė ar psichinė liga?

Alkoholis yra trijų dimensijų liga: dvasinė, psichinė ir fizinė. Šiose trijose dimensijose viskas griūva. Svarbiausia yra gydyti dvasią. Kai pradedi gydyti dvasią, atsigauna ir kūnas, ir protas. Tai ir yra fenomenas.

Kuo išskirtinė ši liga?

Alkoholizmas labiausiai yra, vadinkime taip, neigimo liga. Neigi visą laiką ir visą laiką ieškai blogesnių: „Ne, aš ne toks… O va tas, tas tai geria! Aš tai dar čia nieko…“ arba „Va, jis jau ir į kelnes šlapinasi, o aš dar tik truputį, tai dar čia nieko baisaus…“, „Va, jisai jau konteinery sėdi! O aš dar tik vieną ranką įkišau…“

Tikras atsitikimas: du benamiai sėdi laiptinėje ir barasi. Vienas rodo į kitą: „O šitas… Šitas tai jau į kelnes myža… Aš tai dar ne, aš dar išeinu!” Bet kažkodėl abudu gyvena laiptinėje.

Žinote, alkoholikas, kaip sakoma, gali pragerti viską išskyrus savo „aš“. Alkoholikas yra žmogus, kuris, sėdėdamas visiškame šiukšlyne, visiškame minuse į kitus sugeba žiūrėti iš aukšto. Tai ir yra šitos ligos išskirtinumas.

Neretai manoma, kad alkoholikas yra bevalis, paskutinis šunsnukis, žmogus be moralės… Ar visuomenė (šeima) skiria tą ribą tarp žmogaus valios ir ligos?

Alkoholizmas su valia neturi nieko bendro. „Anonimikai“ JAV turi tokį posakį: valia nepadeda sergant dviem ligom – alkoholizmu ir diarėja. Negali sau pasakyti: aš dabar sukaupsiu valios jėgas ir neviduriuosiu.

Ligų klasifikacijoje (pagal sunkumą) alkoholizmas yra lygiai tokia pati liga kaip vėžys ir cukrinis diabetas. Bet yra ta „socialinė gėda“, kad tai yra kažkokia „gėdinga liga“, ypač moterų alkoholizmo atveju.

Vyrai, rodos, dar nėra taip smarkiai smerkiami: jeigu koks vyras apsišlapinęs voliojasi – dar nieko baisaus, bet jeigu moteris – tai jau siaubas…

Aš atsimenu, kai iš paskutinės psichiatrinės išėjau, man sanitarė atidavė daiktus, užsilikusius 25 litus ir sako: „Taigi dar galėjai gerti!“ Aš jai atsakau: „Jeigu būčiau galėjęs, tai tikrai būčiau gėręs.“

Juk neturėjau svajonės „sėsti ant baltų arklių“ ir atsirasti šitoje psichiatrinėje. Tarytum daugiau be to aš neturiu ką veikti. Sakau jai: „Taigi čia liga“, o ji man atrėžia: „Kokia čia liga?! Čia pasileidimas!.. Čia reikia valios…“

Taigi, net patys medikai skatina šitą mitą, kad, norint mesti gerti, reikia turėti mistinės valios. Aš jums galiu pasakyti tik tiek, kad valingesnių žmonių už alkoholikus ir narkomanus nėra, ypač tada, kai reikia „gauti“.

Mes padarysime viską: visus apgausime, pereisime miestą 3 kartus skersai išilgai, bet gausime. Tik kai mes išgeriame – valia pasibaigia.

Alkoholikas yra labai valingas žmogus: jis gali spręsti kokį verslo klausimą, mėnesių mėnesius gali negerti, bet likus 5 minutėms iki finišo tiesiosios jis pagalvoja: va dabar jau beveik viskas baigta, ir reiktų išgerti. Ir viskas nueina perniek.

Man irgi taip gyvenime yra daug kartų buvę: reikalai susitvarko, viskas klostosi gera linkme, bet kažko trūksta, ta viduj skylė yra, kurią užkemši alkoholiu. Ir galvoji sau (iš karto iliuziją susikuri), kad jeigu išgersi, kažkas bus kitaip. Bus dar geriau. Išgeri ir viskas griūna. Čia ir pasibaigia visa valia.

Kur yra (ir ar yra) ta riba tarp pasyvaus išgėrinėjimo ir priklausomybės?

Gerai būtų žinoti, kur yra ta riba ir prieš tą ribą sustoti. Kaip tik ir sakoma apie alkoholizmą, narkomaniją ar kitas priklausomybės ligas: kai galime sustoti, mes nenorim, kai norime – nebegalim.

Labai plona ta riba tarp stipraus išgėrinėjimo, piktnaudžiavimo alkoholiu ir alkoholizmo. Pavyzdžiui, vienas žmogus gali gerti visą gyvenimą, bet jis nebūtinai taps alkoholiku, o kitam (mano atveju) užtenka tik paragauti… Tai ir yra baisiausia, kad niekada nežinai, kaip ir kur gali „atsidurti“.

Žmonės dar yra skirstomi į saikingai geriančius, stipriai geriančius ir alkoholikus. Saikingai geriantis yra tas, kuris šie tiek išgeria ir jam nebereikia daugiau.

Stipriai geriantis – tas, kuris jau piktnaudžiauja, gali kenkti savo sveikatai, tačiau, pasikeitus aplinkybėms, tarkime, žmonai pagrasinus skyrybomis, darbdaviui – atleidimu iš darbo, sugeba iš karto nustoti gerti arba pradeda gerti saikingai.

Alkoholiko tokios aplinkybės visiškai neveikia, jam yra tas pat. Man ne kartą yra buvę, kad atsibusdavau ligoninėje po alkoholinės komos, išsitraukdavau lašelines ir eidavau gerti.

Man sakydavo gydytojai: „Tu turi čia pagulėti kelias dienas, mes tave išgelbėjome iš komos!..“, o aš sakydavau: „Jūs man neaiškinkite“ ir eidavau toliau gerti. Tai yra visiškas proto apsėdimas.

Kiekvienas turim sąžinę ir moralinius įsitikinimus, bet tas potraukis yra stipresnis. Žmona sako: „Tiktai per mano lavoną“, gulasi prie durų, o tu peržengi ją ir eini toliau.

Ar įmanoma būti alkoholiku ir gerti po nedaug arba gerti labai retai?

Tikrai ne. Nėra tarpinio varianto – „šiek tiek alkoholikas“, kaip kad ir moteris negali būti „šiek tiek nėščia“. Ir visi tie pasakymai – mažiau gerti, saikingiau gerti – alkoholikui vis tiek vieną dieną baigsis tragedija.

Kaip reaguoja alkoholiko artimieji, supratę, kad jis/ji grimzta į dugną?

Yra du keliai: arba šeima visiškai nusisuka, arba dangsto (apsimeta, jog nėra jokios problemos, ir daro „meškos paslaugą“). Pirminis kelias yra geresnis. Bent kyla žmogui šios toks stimulas stotis ant kojų.

Antrasis kelias, kai už tave tvarko visus reikalus: skambina, sumoka baudas, skolas, komunalinius mokesčius… Tai tik skatina tave toliau vegetuoti ir parazituoti. Jautiesi, kad turi užnugarį: kažkas ateis ir sutvarkys viską už tave.

Lietuvoje yra taikančių Aleksandro Dovženkos psichokodavimo metodą ar kitaip dar vadinamąjį įtaigos metodą „gersi – mirsi“. Kokia Jūsų nuomonė apie šią praktiką? Gal teko pačiam susidurti/taikyti?

Aš turiu kritišką požiūrį šiuo klausimu. Kai gydytojas pasirašo, kad „gersi – mirsi“, man atrodo, yra kažkokia mistika. Nė vienas gydytojas, davęs Hipokrato priesaiką, nepasirašys tokios „diagnozės“. Be to, alkoholikui nesvarbu, nes jis eis ir gers. Aš pažįstu žmonių, kurie „užsikodavę“ iš karto ėjo pabandyti, ar kodas „veikia“… Ir jie gyvi iki šiol.

Man pačiam jau vėlyvose gėrimo stadijose buvo atėjęs supratimas, kad jeigu gersiu – mirsiu, negersiu – mirsiu, bet kažkaip tai geriant – drąsiau… Tad tokia tai yra „gudri“ ši liga.

Iš pašalės klausančiam žmogui, kuris nėra priklausomas nuo alkoholio, tokie žodžiai kaip „gersiu – mirsiu, negersiu – mirsiu“ atrodo nesuprantami. Tačiau patys alkoholikai, kai prabylama apie jų problemą, atrėžia, kad jų niekas nesupranta. Kaip yra iš tiesų?

Bėda ta, kad alkoholikas pats savęs nesupranta (jau nekalbant apie kitus). Aš daugybę metų savęs nesupratau, ir jeigu ne „12-kos žingsnių“ programa, aš gal ir iki šiol nebūčiau savęs supratęs.

Iš tiesų reikėjo įsigilinti į priežastis, kodėl aš iš viso pradėjau gerti. Ir šiandien galiu atsakyti, jog todėl, kad man nebuvo patogu gyventi šitame pasaulyje. Aš nieko nesupratau apie šitą pasaulį, o čia išgėriau, ir vau! Viską supratau.

Alkoholis išėda tą didžiulę skylę, ir negerdamas tu tą skylę gali užkimšti seksu, lengvais narkotikais, lošimu. O tada dar prasideda „bajeriai“: penki telefonai, septyni kompiuteriai, ir vis prabangesnių dalykų reikia…

Bet ta skylė neužsipildo materialiais dalykais, tik dvasiniais. Altruizmu. Kai pradedi padėti kitiems žmonėms, tada ir išlipi iš savo galvos.

Alkoholikas yra perdėtai susitelkęs į save. Jam niekas daugiau nerūpi aplinkui, tik jis pats. Mėgstamiausi žodžiai – „aš“, „mano“, „man“. „12-os žingsnių programa“ egocentrizmą pakeičia altruizmu, tuomet pradeda rūpėti kiti žmonės.

Man tai buvo stebuklas, kai staiga pradėjo rūpėti, kaip gyvena mano mama. Man 30 metų buvo tas pat, kaip ji gyvena.

Kaip gyvena tėvas? Kaip gyvena mano vaikai? O gal galima padėti ir kitiems alkoholikams? Dabar atradau naują pomėgį, kuris irgi mane patį nustebino: einu pas gailestingąsias seseris, sriubą dalinu benamiams.

Man tai buvo nebūdinga. Nesąmonė! Sriubą dalinti… Bet kai pradedi padėti kitiems žmonėms, žmonės pradeda padėti ir tau. Ir visose sferose taip.

Šiandien įvyko stebuklas mano gyvenime – „12-os žingsnių programos“ dėka aš nežinau nė vienos priežasties, kodėl turėčiau gerti.

Kiekvieną dieną atsikeli, padėkoji Dievui ir eini gyventi, nesiskųsdamas, kaip viskas blogai, kaip visi tavęs nesupranta, neklausdamas savęs, kas bus po dešimties metų…
Nes, rodos, visą laiką žmogus gyveni arba vakar, arba dešimt metų į priekį, o šiandienos nėra. „12-os žingsnių programos“ dėka pradedi gyventi šiandiena.

O kaip susidoroti su socialiniu spaudimu: visi geria, o ką, tu negersi?

(juokiasi) Vienas iš tų retorinių klausimų: o ką reikės pasakyti, kai man pasiūlys išgerti? Žinai, per 12 metų gal kas vieną kartą ir pasiūlė. Kas įdomiausia, atsakiau: „Negeriu“, ir niekas net neklausė, kodėl.

Bet kaip visą tai yra sureikšminama – ką pasakys aplinkiniai. Kodėl jiems turėtų būti įdomu, kodėl aš negeriu? Niekam iš tiesų neįdomu.

Tada supranti, kad negerti, nerūkyti yra visiškai normalu. O kas labiausiai bando prikišti, tas pats didžiausią problemą turi.

Aš pats ankščiau būdavau tas, kuris prie kiekvieno prisikabins, nes nėra, su kuo išgerti, ir jeigu kas negeria, provokuoji: „Tu manęs negerbi!“ ir panašiai.

Kalbant plačiau apie priklausomybes, ar teisinga būtų sakyti, kad tas, kuris turi kažkokią vieną priklausomybę (tai gali būti kad ir rūkymas) yra padidintoje rizikos grupėje?

Mano požiūriu, jeigu turi kokią priklausomybę, gali lengvai užkibti už bet ko. Aš, tarkime, nesu priklausomas nuo lošimų, bet į lošimų namus neinu, nes man tai yra rizikos grupė.

Pažįstu žmonių, kurie mėgsta dangstytis tuo, kad jie negeria: „Aš negeriu, tai galiu mamos butą pralošti kazino“, „Aš negeriu, tai galiu rūkyti žolę“, „Aš negeriu, galiu sau leisti tabletes ėsti saujomis.“

Vieną kitu pakeisti yra labai paprasta. Vienas iš mūsų bendrijos senbuvių yra labai gerai pasakęs, kad raminamieji vaistai yra alkoholis tabletėmis.

Jūs jau daug metų savanoriaujate Anoniminių alkoholikų (AA) susirinkimuose, mėginate padėti nuo alkoholizmo kenčiantiems žmonėms. Sakykite, koks yra šių susitikimų veiksmingumas? Ar užtenka tik lankyti susirinkimus norint išgyti?

Galiu pasakyti tik tiek, kad šiuo metu Lietuvoje apytikriai yra apie 1000 žmonių, lankančių susirinkimus. Iš jų, sveikstančių pagal „12-os žingsnių programą“, gal tik kokie 200.

Vaikščioti į susirinkimus ir sveikti – du skirtingi dalykai. Aš irgi po to, kai pirmą kartą atėjau į AA susirinkimą, dar 4 metus ten negrįžau. Bet kelias buvo parodytas, visuomet žinojau, kur yra tos durys.

Esminė AA narystės sąlyga – noras mesti gerti. Bet tai nėra sveikimo sąlyga. Pažįstu žmonių, kurie 6 metus negeria, ir juos po to išveža į psichiatrinę ligoninę, nes jie į sieną galvą daužo. Kodėl? Nes nesugeba gyventi blaivūs.

Neseniai vienas alkoholikas Londone pasikorė, nors negėrė 15 metų. Ne taip viskas paprasta. Gali ir blaivas išsikraustyti iš proto. Reikia atskirti: esu abstinencijoje ir esu blaivas.

Būdamas abstinencijoje gali išlikti toks pat agresyvus aplinkiniams tiek fizinio, tiek psichologinio smurto prasme, kaip ir negerdamas.

Matote, norint ne tik mesti gerti, bet ir realiai pasveikti, neužtenka vien tik lankyti susirinkimus.

Kaip rašoma „12-os žingsnių“ programoje, būtina (skaito iš knygos): „Atlikti sąžinės sąskaitą, pripažinti asmeninius trūkumus, atlyginti žalą tiems, kuriems esi pakenkęs, ryžtis padėti kitiems, tikėti į Dievą ir pasitikėti juo.

Siekiant visiškai pasveikti, būtina daug jėgų skirti darbui su alkoholikais.“

Pokalbio pradžioje esate minėjęs, kad nustojote gerti po to, kai Jus ištiko nušvitimas. Ar šį nušvitimą derėtų sieti su tam tikra Dievo apvaizda?

Iki to laiko, tiesą sakant, aš buvau visiškai netikintis. Tačiau iš tiesų šiandien esu tikintis. Kai suvedžiau, raštu susirašiau, kas vyko per tą laiką mano gyvenime, – šiandien čia neturėčiau sėdėti.

Kiek kartų mane yra radę pusnyse, vežę į ligonines, traukę iš alkoholinių komų… Aš pažinojau daugybę žmonių, kurie gėrė ir mažiau ir buvo gudresni, bet šiandien jie visi – po žeme.

Tiek sutapimų negali būti. Ankščiau galvodavau: o kaip man čia pasisekė! Aš toks „krūtas“! Bet kad ir „krūtesnius“ užkasdavo.

Eini per senamiestį ir atsimeni: čia su tuo gėriau, čia su tuo… Nebėra tų žmonių. Kas – perdozavo, kas – mirė, ką – nužudė, kas – pasikorė, kas – iš devinto aukšto iššoko… Bet jų jau nebėra. Tai kas aš čia toks, kad man čia taip pasisekė?

Kadangi gyvename įvairių religijų apsuptyje, žmonėms šiandien aktualu, koksai tas Jūsų Dievas: ar krikščionių, žydų, musulmonų ar kt.? Ir ar tai yra svarbu?

Dievas yra toks, koks kiekvienam asmeniškai yra suprantamas. Tai – individualus reikalas. Mes galime padėti bet kokio tikėjimo žmonėms. Kaip rašo AA knygoje: „Tarp mūsų yra ir katalikų, ir protestantų, ir žydų, keletas musulmonų ir netgi induistų“.

Aš asmeniškai esu padėjęs ir krišnaitams. Religijų skirtumas čia mažiausia problema. Nėra privaloma tikėti, reikia tik turėti noro tikėti, ir tai ateis savaime.
Kadangi gyvenu katalikiškoje šalyje, ir mano tėvai, ir seneliai yra katalikai, aš nieko neieškojau. AA knyga, kuri buvo parašyta Jungtinėse Valstijose, remiasi katalikiška tradicija, o ypač – Jokūbo laišku.

Svarbiausia tezė: „Tikėjimas be darbų yra negimęs.“ Aš galiu atsigulęs ant lovos kiek nori tikėti ir fantazuoti, kad rytoj bus geriau, bet jeigu aš piršo nepajudinsiu, nebus geriau.

Svarbiausia, pasikartosiu, norint išgyti – reikia turėti nuolankumo. Kas tas nuolankumas? Aš pats ilgai nesupratau šio žodžio reikšmės. Nuolankumas, kaip aš dabar sakau, yra susitaikymas su tuo, ko negali pakeisti.

Tai – priėmimas savęs tokio, koks esi, ir pasaulio toks, koks jis yra. Pasaulis nesikeis dėl manęs, aš turiu keistis dėl pasaulio.

Laura Kešytė

Bernardinai.lt

Po studijų Londone – iššūkiai gimtinėje

Jau­na­sis akor­deo­no vir­tuo­zas Mar­ty­nas Le­vic­kis šią va­sa­rą dau­giau­sia lai­ko lei­džia Lie­tu­vo­je. Kū­ry­bi­nės dirb­tu­vės, kon­cer­tai, vaid­muo fil­me, drau­gys­tė su Šv. Kris­tu­po va­sa­ros fes­ti­va­lio ren­gė­jais – dau­gy­bė veik­los pa­sta­ruo­ju me­tu su­lai­kė mu­zi­kan­tą tė­vy­nė­je. Ti­kė­ti­na, kad rug­sė­jo pra­džio­je Lie­tu­vos pub­li­ka vai­ki­ną iš­vys nau­ju amp­lua – di­ri­guo­jan­tį Šv. Kris­to­fo­ro ka­me­ri­niam or­kes­trui.
Romo Jurgaičio photo

Po stu­di­jų Lon­do­no ka­ra­liš­ko­jo­je mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je šie­met Mar­ty­nas taip su­si­dė­lio­jo lai­ką, kad daug bū­na Lie­tu­vo­je. “La­bai tuo džiau­giuo­si, man čia ge­ra. Kon­cer­tuo­ju, va­žiuo­ju į Šiau­lius ap­lan­ky­ti ma­mos, tad iš tie­sų vis dar gy­ve­nu tar­si “ant la­ga­mi­nų” – ki­taip ne­pa­vyks­ta”, – šyp­so­da­ma­sis pri­si­pa­ži­no akor­deo­no meis­tras. Pra­ėju­sią sa­vai­tę jis sa­kė pa­ty­ręs nuo­sta­bų emo­ci­nį su­krė­ti­mą ves­da­mas kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves Pa­lend­rių šv. Be­ne­dik­to vie­nuo­ly­ne. “Pa­ty­riau fan­tas­tiš­kų įspū­džių, ku­rie bu­vo pa­gerb­ti di­de­liu kon­cer­tu vie­nuo­ly­no baž­ny­čio­je. Esu iš tų žmo­nių, ku­riuos ga­na su­nku pra­virk­dy­ti, bet ta­da vos su­lai­kiau aša­ras: nuo­sta­bus vyks­mas – kon­cer­tas, mi­šios, vie­nuo­liai ir pa­sau­lie­čiai, ku­rie gau­siai su­si­rin­ko da­ly­tis su mu­mis mu­zi­ka, kė­lė nie­ka­da iki šiol ne­pa­tir­tų jaus­mų. La­bai tuo džiau­giuo­si”, – ti­ki­no dvi­de­šimt ket­ve­rių Mar­ty­nas.

Iš­skir­ti­nė patirtis

Mu­zi­kan­to tei­gi­mu, kaip pro­fe­sio­na­las jis džiau­gia­si, jog per šias kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves bu­vo su­kur­ti sep­ty­ni kū­ri­niai akor­deo­nui ir sty­gi­niams. Vi­si kom­po­zi­to­riai bu­vo la­bai pa­ten­kin­ti dar­bu, pra­šė akor­deo­nis­to vėl or­ga­ni­zuo­ti to­kius ren­gi­nius bū­tent Pa­lend­rių vie­nuo­ly­ne. M.Le­vic­kis sa­kė, kad Šv. Be­ne­dik­to vie­nuo­ly­nas mie­lai pri­ėmė dvi de­šim­tis jo į ren­gi­nį at­vež­tų pa­sau­lie­čių, at­vy­kę kū­rė­jai ir vie­tos vie­nuo­liai ne­var­žė vie­ni ki­tiems įpras­to die­nos ir dar­bo rit­mo. “Bu­vo sma­gu ste­bė­ti pro­ce­są, kai nuo anks­taus ry­to iki la­bai vė­laus va­ka­ro – gal tiks­liau, iki vi­dur­nak­čio – žmo­nės kū­rė, mu­zi­ka­vo, ieš­ko­jo įvai­rių gar­si­nių spren­di­mų, o re­zul­ta­tai – stul­bi­na­mi”, – džiau­gė­si M. Le­vic­kis.

Šit ir nebeliko garbanų. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Su­bū­ręs drau­gėn pen­kis la­bai skir­tin­go sti­liaus kom­po­zi­to­rius, tu­rin­čius sa­vi­tą mu­zi­ki­nę kal­bą, jos po­jū­tį, Mar­ty­nas pa­si­džiau­gė, kad nie­kam ne­ki­lo ne­igia­mų emo­ci­jų ar ne­pa­si­ten­ki­ni­mo dėl to, kad kas nors iš kom­pa­ni­jos mąs­to ki­taip nei ki­ti. Pa­sak mu­zi­kan­to, pa­grin­di­nis kū­ry­bi­nių dirb­tu­vių tiks­las bu­vo kom­po­zi­to­riaus bend­ra­dar­bia­vi­mas su at­li­kė­ju. M. Le­vic­kis pa­sik­vie­tė ke­lis ko­le­gas akor­deo­nis­tus ir sty­gi­nin­kus, ku­rie iš­sisk­lai­dę gru­pe­lė­mis dir­bo su kom­po­zi­to­riais ke­le­tą die­nų kar­tu. Spe­cia­liai į kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves vie­nuo­ly­ne at­vy­ko due­tas iš Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos “Van Vliet”, taip pat len­kų akor­deo­nis­tas ir ško­tų al­ti­nin­kas. “Tai – ga­na re­ta kom­bi­na­ci­ja. Ir al­tas, ir akor­deo­nas daž­nai ly­di­mi keis­to po­žiū­rio – nei smui­kas, nei vio­lon­če­lė, nei pia­ni­nas, nei var­go­nai. To­dėl toks due­tas – pui­ki erd­vė kur­ti re­per­tua­rą, ku­rio pa­sau­ly­je be­veik nė­ra”, – kal­bė­jo mu­zi­kan­tas.

Sta­čia gal­va į kiną

Be to, kad nuo­lat kon­cer­tuo­ja, šią va­sa­rą M. Le­vic­kis ėmė­si ir kiek ne­įp­ras­tos jam veik­los – at­li­ko pa­grin­di­nį vaid­me­nį re­ži­sie­riaus Jus­ti­no Kri­siū­no ku­ria­ma­me fil­me “Dė­dė Ro­kas ir Ni­da”. Mar­ty­nas pri­si­pa­ži­no, kad pa­sta­ruo­ju me­tu su­lau­kia daug įvai­rių pa­siū­ly­mų, daž­nai ne­su­si­ju­sių su tie­sio­gi­ne veik­la, iš ku­rių ten­ka rink­tis – vis­kam ne­už­ten­ka lai­ko ir jė­gų. Ne­nei­gė, jog J. Kri­siū­no kvie­ti­mas vai­din­ti bu­vo ne­ti­kė­tas, prieš su­tik­da­mas il­gai mąs­tė, ta­rė­si su ar­ti­mai­siais ir drau­gais. “Nu­ta­riau, kad ver­ta pa­ban­dy­ti, man pa­tin­ka iš­šū­kiai, – tei­gė vai­ki­nas. – Fil­ma­vi­mas jau baig­tas, o koks bus re­zul­ta­tas – ne­ži­nau. Rei­kia lauk­ti mon­ta­vi­mo, per­žiū­rų, ta­da bus ga­li­ma įver­tin­ti, kaip pa­si­se­kė.”

Mar­ty­no ti­ki­ni­mu, pa­tir­tis, ku­rios ga­vo da­ly­vau­da­mas ku­riant ki­no fil­mą, jam la­bai pa­ti­ko – bu­vo ap­sup­tas pro­fe­sio­na­lų ko­man­dos, gel­bė­jan­čios pa­ta­ri­mais, kū­ry­bi­ne ener­gi­ja. Pa­šne­ko­vas pri­si­pa­ži­no, kad fil­muo­jan­tis bu­vo ga­na su­nku, mat tek­da­vo va­lan­dų va­lan­das lauk­ti tin­ka­mo apš­vie­ti­mo, kol liau­sis ly­ti ar dar ko nors. “Ma­ne iš tie­sų tai la­bai ne­rvi­no, – nu­si­juo­kė jis. – Esu tas, ku­ris ima ir da­ro čia ir da­bar. Ko nors lauk­ti ir tuš­čiai leis­ti lai­ką bu­vo ti­kra kan­čia.”

Didelio populiarumo sulaukęs užsienyje Martynas Levickis šią vasarą ne tik pakeitė įvaizdį, bet ir užsivertęs darbais Lietuvoje. / Aigos Ozo nuotrauka

Ki­ta šią va­sa­rą Mar­ty­ną ap­lan­kiu­si pa­tir­tis – pa­gro­ti ves­tu­vė­se. At­li­kė­jo nie­kaip ne­pri­ly­gin­si ves­tu­vių mu­zi­kan­tui, ta­čiau sa­vo la­bai ge­ro drau­go su­tuok­tu­vių die­ną jis nu­si­lei­do iš di­džiau­sio­se pa­sau­lio sa­lė­se kon­cer­tuo­jan­čio mu­zi­ko aukš­tu­mų ir mie­lai pra­džiu­gi­no bi­čiu­lį svar­bią jam die­ną akor­deo­no mu­zi­ka. “Su juo mu­zi­ka­vo­me nuo vai­kys­tės. Pla­na­vo­me per jo ves­tu­ves kar­tu pa­gro­ti, pa­dai­nuo­ti, bet iš­ėjo kaip vi­sa­da – pa­sta­ruo­ju me­tu esu tik pra­skrie­jan­tis vė­jas. To­dėl da­ly­va­vau tik tuo­ktu­vių ce­re­mo­ni­jo­je, pa­si­li­kau ke­le­tai va­lan­dų šven­tė­je ir tu­rė­jau ke­liau­ti į kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves Pa­lend­rių vie­nuo­ly­ne. Ne­pa­va­ka­ro­jom, kaip vy­lė­mės, bet tu­rė­jau at­si­ve­žęs ins­tru­men­tą, tad pa­gro­jau jau­nie­siems ke­le­tą kū­ri­nių. Tie­są sa­kant, tai – di­džiu­lė iš­ly­ga ge­riems drau­gams. Pa­pras­tai per ves­tu­ves ne­gro­ju”, – tei­gė M. Le­vic­kis.

Ta­čiau gro­ti va­ka­rė­liuo­se, o ne kon­cer­tų sa­lė­se jam ten­ka ga­na daž­nai. Kai bend­rau­ji su džia­zo mu­zi­ką gro­jan­čiais at­li­kė­jais, to­kie “jam ses­sion” ga­li truk­ti iki par­yčių. Gy­ven­da­mas Lon­do­ne Mar­ty­nas sa­kė ne kar­tą lan­kę­sis to­kiuo­se su­si­bū­ri­muo­se, kai mu­zi­kuo­ja vi­si ir vyks­mas ge­ro­kai už­trun­ka. “Vi­sa­da pa­sik­liau­ju vie­nin­te­liu man svar­biu da­ly­ku: jei­gu mu­zi­ka rei­ka­lin­ga žmo­gui, jis tą mu­zi­ką at­si­ne­ša į sa­vo šven­tę – pui­ku, tai svei­kin­ti­na. Bet vi­suo­met sma­giau­sia, kai žmo­nės at­ei­na pas mu­zi­ką į sve­čius – į kon­cer­tus”, – ti­ki­no pa­šne­ko­vas.

An­tra­sis al­bu­mas ir batuta

Asmeninio albumo nuotrauka

Lon­do­ne įra­šy­tas pir­ma­sis Mar­ty­no akor­deo­no mu­zi­kos al­bu­mas at­ne­šė at­li­kė­jui di­džiu­lę sėk­mę. Va­dy­bi­nin­kų įkal­bė­tas su­ti­ko įra­šy­ti itin įvai­rius kū­ri­nius – nuo Jo­han­no Se­bas­tia­no Ba­cho iki La­dy Ga­gos. Pa­si­da­vė pro­diu­se­rių spau­di­mui ir al­bu­mas iš­ėjo ga­na ek­lek­tiš­kas. Po pir­mo­sios kom­pak­ti­nės plokš­te­lės sėk­mės lie­tu­vių vir­tuo­zas su­lau­kė siū­ly­mo iš­leis­ti an­trą­jį al­bu­mą. “Iki rug­sė­jo pra­džios tu­riu ap­sisp­ręs­ti, ką da­ry­si­me šį kar­tą. Da­bar jau no­riu iš­gry­nin­to pro­duk­to, ma­nau, jis bus la­biau kla­si­ki­nis. Bė­da tik ta, jog jau la­bai spau­džia lai­kas, tu­riu bent min­ty­se su­si­dė­lio­ti kū­ri­nius, ku­rie bus al­bu­me, o gal­va vis dar užim­ta ki­tais da­ly­kais. Lie­tu­vo­je tiek veik­los – su­nku spė­ti”, – pri­si­pa­ži­no jis.

Dėl užim­tu­mo bent po­rai me­tų ten­ka ati­dė­ti ir pla­nuo­tas šiuo­lai­ki­nės mu­zi­kos stu­di­jas Is­pa­ni­jos San Se­bas­tia­no mu­zi­kos ins­ti­tu­te. Kaip sa­ko Mar­ty­nas, jis ne­no­rė­tų bū­ti toks stu­den­tas, ku­ris at­le­kia į mo­ky­mo įstai­gą vien at­sis­kai­ty­ti. Stu­di­juo­ti no­ri rim­tai, sem­ti vis­ką, ką šio­je mo­kyk­lo­je jam ga­li pa­siū­ly­ti gar­būs dės­ty­to­jai. “Ka­dan­gi ma­no kon­cer­tų gra­fi­kas su­pla­nuo­tas jau dve­jiems me­tams, aki­vaiz­du, kad dėl stu­di­jų teks pa­lū­kė­ti. Bet jo­kiu bū­du jų ne­at­si­sa­kau. Dar tu­riu lai­ko”, – ti­ki mu­zi­kan­tas.

Po po­ros sa­vai­čių Mar­ty­no lau­kia kon­cer­tas su Šv. Kris­to­fo­ro ka­me­ri­niu or­kes­tru. Pa­šne­ko­vo tei­gi­mu, su šiuo ko­lek­ty­vu ir jo va­do­vu maes­tro Do­na­tu Kat­ku­mi jį sie­ja itin šil­ti san­ty­kiai. Akor­deo­no vir­tuo­zas iš­da­vė puo­se­lė­ja­mą vil­tį: ti­kė­ti­na, jog per kon­cer­tą at­li­kė­ją iš­vy­si­me ne tik gro­jan­tį akor­deo­nu, bet ir su ba­tu­ta ran­ko­je di­ri­guo­jan­tį or­kes­trui. “Ma­no sva­jo­nė – pa­žin­ti mu­zi­ką kuo pla­čiau, vi­sais jos ra­kur­sais. Akor­deo­no mu­zi­ka šią be­kraš­tę erd­vę kiek ri­bo­ja dėl re­per­tua­ro. Di­ri­guo­ti or­kes­trui – va­di­na­si, pa­si­ner­ti į kla­si­ki­nės mu­zi­kos gel­mę. Ten tiek vis­ko, no­riu tai at­ras­ti”, – pri­si­pa­ži­no mu­zi­kan­tas. Ka­dan­gi maes­tro D. Kat­kus gar­sė­ja sa­vo ne­tra­di­ci­niu ir pla­čiu po­žiū­riu į at­lie­ka­mą kla­si­ki­nę mu­zi­ką, Mar­ty­nas ne­si­pur­to pa­di­ri­guo­ti eks­ka­va­to­rių “an­samb­liui”, pa­kil­ti su or­kes­tran­tais oro ba­lio­nu – yra vil­ties, jog trum­pam jau­na­jam ko­le­gai bus pa­ti­kė­ta ka­me­ri­nio or­kes­tro di­ri­gen­to pa­ky­la.

 

Lietuvos Žinios straipsnis. autorė Goda Ambrazas

 

Vaidas Radzevičius: „Sveika siela – sveikame kūne”

„Kūnas yra mano transporto priemonė, kuri man padeda kelionėje“ sako Vaidas Radzevičius

Vaidas Radzevičius – vienas geriausių Lietuvoje vegetarinės virtuvės virėjų, ne tik gaminantis, bet ir besidalinantis savo patirtimi vegetarinių valgių gamybos kursuose ir paskaitose apie mitybą. Sveikai gyvenantis vyras mielai sutiko pasidalinti savo mintimis ir prisidėti prie projekto „Aš – už sveiką Lietuvą“.

Sveikoje sieloje – sveikas kūnas

Vaidas posakį „sveikame kūne – sveika siela“ mėgsta naudoti atvirkščiai. „Sveika gyvensena įprastai siejama tik su fiziniu kūnu. Aš manau, kad ir nuo dvasinių dalykų gali priklausyti žmogaus fizinis stovis. Jeigu mano santykiai su aplinka yra geri, tai harmonizuojasi ir fizinis būvis. Na pavyzdžiui, jeigu gyvenu harmonijoj su visais gyvais padarėliais, gyvenančiais žemėje, tai natūraliai jų valgyti aš negaliu. Taip pat ir visos bėdos bei ligos – jos yra neteisingo gyvenimo pasekmės. Tai kaip simptomai, pagal kuriuos aš galiu spręsti, kur aš turiu problemų santykiuose su aplinkiniais žmonėmis ir su Dievu.“

LTCampus 01

Esminis lūžis

Pašnekovas pasakoja, kad augo doroje, sąžiningoje ir tvarkingoje šeimoje. „Tačiau aš visada buvau kitoks, nei mane auklėjo. Nuo pat vaikystės man patiko virti, kepti, sukiotis virtuvėje. Pakalbėjom su tėvais ir nusprendėm, kad aš turėčiau būti inžinierius“ – šypsosi Vaidas – „ir nors mano vidus visiškai tam prieštaravo, bet tai buvo prestižinė specialybė, ir reikėjo klausyti tėvų. Studijavau iki paskutinių metų ketvirto kurso, bet niekada nemačiau tikslo, kodėl aš čia esu. Man reikėjo rezultatų čia ir dabar. Posakį „ką pasėsi – tą ir pjausi“ dabar suprantu pilnai, nes sėjau savo norus ir troškimus, jų siekiau visokiais būdais, o paskui reikėjo už tai atkentėti. Susidėjau su blogais žmonėmis, materialinės gėrybės atrodė svarbiausias dalykas, jų siekiau nelabai legaliais būdais. Nemačiau prasmės daug kur, todėl save realizuodavau gatvėje, kur viskas man buvo aišku. Žinoma reikėjo atkentėti ir tokio elgesio pasekmes – net keletą kartų buvau izoliuotas nuo visuomenės. Tada atrodė, kad tai didžiausia bausmė. Dabar suprantu, kad įkalinimo įstaigos yra auklėjamoji priemonė, ir, beje, labai veiksminga. Ten sutvarko dienos rėžimą: visada tuo pat metu žadina, tuo pat metu maitina, tuo pat metu užima aktyvia veikla. Ten įstato protą į rėžimą, kuris labai reikalingas mūsų visuomenėje. Tai galėčiau įvardinti kaip lūžį, kuris buvo esminis mano gyvenime“ – patirtimi dalinasi vyras ir priduria – „tačiau kita be galo svarbi priežastis, kuri privertė mane pasikeisti, buvo mamos meilė. Man net suvokti sunku, kiek mama gali iškęsti, palaikyti ir mylėti savo vaiką. Ir tai, ką aš priverčiau ją iškentėti, buvo milžiniška paskata pokyčiams. Apie jos kantrybę ir meilę galima būtų knygą parašyti“ – šypsosi pašnekovas.

Netarnaukime kūnui

Vaidas pasakoja, jog anksčiau buvo sunku laikytis sveikos gyvensenos normų, nes nesuprato, kodėl reikia daryti vienaip ar kitaip. „Man visada buvo svarbu išsiaiškinti priežastis, o ne sekti pavyzdžiais. Mes turime tiek daug pasirinkimų, kaip galime patenkinti vieną ar kitą fizinį poreikį – skanesnis maistas, geresni kvepalai, gražesnė muzika. Visi jie skirti mūsų fizinio kūno jutimams: regai, uoslei, klausai, skoniui ar lytėjimui. Virš jausmų yra protas, kuris gauna informaciją patenkinus vieną iš jausmų. Virš proto yra intelektas – tai teisingas daiktų suvokimas. Tai nėra apsiskaitymas, ar proto išraiška, kaip dažniausiai suvokiama. Tai yra energija, kuri gali sukontroliuoti protą ir jausmus. Žmogus gali daug žinoti apie rūkymo žalą, tačiau jeigu jo intelektas žemas, ta energija silpna, vadinasi jis vis tiek rūkys, nors ir turės informaciją. Stiprus intelektas gali sulaikyti jausmų poreikius – žinau kad tai blogai, ir to nedarau. Visa tai žinant yra kur kas lengviau laikytis savo nuostatų ir gyvenimo būdo. Reikia suprasti, jog mūsų kūnas yra tarsi automobilis, kuris tarnauja mums. Mes jį prižiūrime, tvarkome, kad jis mus vestų tikslo link. Juk visi mes suvokiame, kad tarnauti automobiliui yra kvailystė, tačiau kodėl taip dažnai pasiduodame kūno poreikiams?“ – retoriškai klausia vyras.

LTCampus 02

Nėra nieko neįmanomo

Vaidas pasakoja suvokęs, jog žmogus susitapatina su savo aplinka. „Pamačiau tarsi iš šono, jog greitai situacija taps nebevaldoma – alkoholis, nusikaltimai, narkotikai ir linksminimasis paromis tapo norma. Supratau, jog taip tęstis nebegali. Sunkiausia buvo visus tuos tariamus draugus ir tą aplinką palikti ir nusigręžti. Atrodo, juk tiek laiko stengeisi užsitarnauti tam tikrą statusą gatvėje, didelis pasiekimas buvo tai, jog kažkas tavęs bijo… Ir dabar visa tai palikti? Atrodė neįmanoma. Nežinojau, ar ta aplinka mane paleis. Nežinojau, kur ieškoti patarimo, tad nuėjau į bažnyčią. Prašiau pagalbos ir nuorodų, kaip toliau elgtis. Išėjęs iš bažnyčios sutikau vaikiną iš „Harė Krišna“ bendruomenės, dalinusį knygas. Prakalbėjau su juo dvi valandas gatvėje, vis dairydamasis, ar kas iš pažįstamų manęs nemato“ – šypsosi vyras – „Jau tada supratau, jog atsitiktinumų nebūna. Po kurio laiko sekmadienį, eidamas į mišias, vėl sutikau tą patį vaikiną, su kuriuo vėl praleidau porą valandų. Buvau katalikas, tačiau juk visose religijose Dievas yra vienas. Nesigailiu dėl nieko, kas nutiko mano gyvenime ir kokias pamokas man teko iškentėti. Viską tikrai pakartočiau. Nes tai juk yra mano kelias, kuris privedė mane prie to gyvenimo, kurį gyvenu dabar. Turiu nuostabią žmoną, dviejų mėnesių dukrytę. Visi gyvename sveiką gyvenimo būdą kaime, priklausome Vaišnavų šeimai, visuomenėje labiau žinomai kaip krišnaitams. Noriu pabrėžti, kad nėra nieko neįmanomo. Turime stebėti, kokie žmonės mus supa. Tarp sveikų žmonių gali būti sveikas, tarp narkomanų – tapsi narkomanu, būdamas šalia švarių žmonių tapsi švarus. Tik kiekvienas turime rasti savo kelią.“ – sako Vaidas Radzevičius.

LTCampus 03

Straipsnis parengtas vykdant sveiko gyvenimo pavyzdžių projektą „Aš – už sveiką Lietuvą“, Evelina Valiulytė, http://www.sveikuoliai.lt. Nuotraukos: V.Radzevičiaus asmeninis archyvas.

Laurynas Mykolaitis: „Sveika gyvensena, fizinis aktyvumas – būtinas išgyvenimui“

timthumb.php

Laurynas Mykolaitis – pilateso instruktorius, šokėjas, tarptautinę kvalifikaciją turintis rankinio teisėjas bei ilgų distancijų ir triatlonų varžybų dalyvis. Sveiką gyvenseną propaguojantis vyras mielai sutiko pasidalinti savo istorija ir prisidėti prie projekto „Aš – už sveiką Lietuvą“.

Pradžių pradžia – „SEL“ šokėjo pavyzdys

Laurynas pasakoja, jog pats pirmasis susidomėjimas sportu kilo dar ankstyvoje jaunystėje, kai „SEL“ dar buvo grupė. „Turbūt pirmasis autoritetas man buvo „SEL“ grupės šokėjas, vardu Viktoras. Kaip dabar prisimenu, kai sirgdamas ir gulėdamas lovoje, skaičiau jo interviu, kuriame mano dievukas kaip savo pomėgį įvardino bėgiojimą rytais su šunimi. Tai mane labai „užkabino“. Jis buvo mano sektinas pavyzdys. Nuo tada pradėjau bėgioti krosus. Na, o tuomet pradėjo veikti vadinamasis „action-reaction“ dėsnis – kai pajudinus vieną daiktą, sukeli grandininę reakciją. Natūraliai pradėjau domėtis sveikatingumu – ir kitomis sporto šakomis, ir sveika mityba.

Laurynas1

Praėjus dar keliems metams bei renkantis, į kokią aukštąją mokyklą stoti, jau jokių minčių apie ekonomiką ar advokatūrą nebebuvo“, – šypsosi pašnekovas –„todėl įstojau į LKKA naują specialybę „sveikatos ugdymas“. Įgijus teorinių žinių, sveika gyvensena tapo dar labiau aktuali ir įdomi. Atlikau praktiką Lietuvos sveikuolių asociacijoje. Tačiau pabaigęs studijas pagal specialybę neįsidarbinau. Galbūt buvo jaunatviškas poreikis materialinės gerovės, karjeros, nes tokios buvo visuomenės normos. Dar po kelerių metų, kai viduryje vasaros stipriai susirgau, atėjo antrasis lūžis. Suvokiau, kad sveikai gyvenantys žmonės neserga, ypač vasarą. Tada išvažiavau ir pabaigiau Dainiaus Kepenio sveikatos mokyklą. Susipažinau su kitokiais žmonėmis, gavau informacijos apie atitinkamą literatūrą. Tuomet vidiniai „smagračiai“ buvo užsukti dar labiau“, – juokiasi šokėjas –„tol, kol grįžęs iš vienos kelionės, nužygiavau tiesiai pas direktorių, ir „ofisinį“ darbą palikau už nugaros.“

 Alkoholis iš gyvenimo pasitraukė pats

Pilateso instruktorius teigia, jog viskas gyvenime atsitinka dėsningai. „Pradėjęs aktyviai domėtis bėgimu (esu jau nubėgęs tris klasikinius maratonus), mano dėmesį patraukė triatlonas. Dabar gyvenu planais dalyvauti triatlono varžybose „Iron Man“ („Geležinis žmogus“). Todėl mano gyvenimo būdas tiesiog neleidžia vartoti alkoholio, nes sportuoju kasdien, o alkoholis kenkia mano fizinei būklei.“

Visgi apsvaigti, panašiai kaip išgėrus pirmą taurę vyno, sportininkui pavyksta. „Ar žinote, kad sportuojant organizmas išskiria endorfinus ir gamina laimės hormoną? O ypač tuomet, kai įveiki save, pasieki labai gerų ar netikėtų rezultatų, tas hormonas sukelia labai panašų jausmą, kaip išgėrus taurelę. Nuotaika pagerėja, atrodo, kad problemų nebėra. Tampa tiesiog labai gera. Vakar prabėgau 13 kilometrų, ir nors po to dar turėjau treniruočių, tas geras jausmas nešė visą dieną, kaip išgėrus 50 gramų. Tik alkoholio malonus poveikis praeina labai greitai, o neigiamas poveikis pasilieka labai ilgam“ – teigia sportininkas.

Mėsą valgo tik pas močiutę

Paklaustas apie sveiką mitybą, Laurynas juokiasi, kad jo šaldytuvas tuštutėlis, todėl jokių įkalčių rasti būtų neįmanoma. Anksčiau nevalgęs mėsos daugiau nei metus, pašnekovas teigia, jog ypač saikingai ją pradėjo vartoti dėl artimųjų. „Matau, kaip artimiesiems kyla stresas kaskart man atvažiavus į svečius. Man reikia gaminti atskirai. O savo močiutei tai apskritai buvo beprasmiška įrodinėti, kad mėsos nevartoju dėl sveikatos. Juk anksčiau mėsa būdavo tik turtingųjų maistas. Todėl jau kuris laikas mėsos valgau tik šiek tiek pas namiškius.“

Laurynas3

Žinoma, instruktoriui, kaip ir visiems, pasisakantiems už sveiką mitybą, tenka atlaikyti aplinkinių konfrontaciją. „Mano šeimoje yra ir medikų, o medikai turi savus įsitikinimus. Jeigu senojoje enciklopedijoje parašyta vienaip, tai verskis per galvą, bet neįrodysi, jog yra kitaip“. Tačiau vyras džiaugiasi, jog su metais ateina ir vidinė ramybė, ir išmintis. „Nebesiginčiju. Savam kieme pranašu nebūsi. Anksčiau labai norėdavau pasiginčyti, įrodinėdavau, remdamasis atliktais tyrimais, tačiau pamačiau, jog joks spaudimas naudos neduoda. Tik savu pavyzdžiu gali parodyti kitiems, kuo tiki.“

Šokėjas visiems, besidomintiems sveika mityba, rekomenduotų T.Colin Campbell knygą „Natūralus būdas išvengti ligų“. Anot jo, tai mokslinė knyga, skirta paprastam žmogui, padedanti suprasti, kokie procesai vyksta organizme vartojant vienokį ar kitokį maistą.

Žmonių gyvenimo būdas keičiasi į gerąją pusę

Kvalifikuotas rankinio teisėjas džiaugiasi, kad pastaruoju metu sulaukia klausimų iš kolegų, pažįstamų, kuria aktyvesnio gyvenimo būdo linkme eiti. „Dabar tiesiog jauti aplinkinių pagarbą, kai žmonės mato sportuojant. Ne pašaipą, kaip galbūt anksčiau pasitaikydavo dažniau, o nuoširdų nusistebėjimą. Labai džiugu, kad sparčiai daugėja sportuojančių žmonių, kad auga susidomėjimas sveika gyvensena apskritai. Sakote, tai tik mada? Na tai kas! Nesvarbu, kas žmones motyvuoja, juk svarbu rezultatai. Apie motyvaciją rašiau savo magistrinį darbą. Yra vidinė motyvacija (poreikis, noras, savijauta) ir išorinė motyvacija (pinigai, diplomas, mada). Tyrimais yra įrodyta, kad išorinė motyvacija gali ir dažnai pereina į vidinę motyvaciją. Taigi, jeigu vyrukas gavo dovanų bėgiojimo batelius, ir tik norėdamas jais pasirodyti pradės bėgioti, tai valio! Nes yra tikimybė, jog jam tai patiks, jis jausis geriau, o ir „gelbėjimosi ratas“ aplink juosmenį sumažės, ir po smakru nereikalingų riebaliukų neliks – bus lengviau barzdą skusti“ – juokiasi treneris.

Pašnekovas teigia, jog požiūris į sveiką gyvenseną turi būti ugdomas nuo mažens. „Privaloma – per lengvas žodis fizinio aktyvumo būtinumui. Turi būti diegiamas sąmoningumas, suvokimas. Vidinė ramybė – dar vienas svarbus ingredientas sveikos gyvensenos kokteilyje. Čia tiktų posakis: „jeigu neturite laiko kasdien pamedituoti po 10 minučių, vadinasi jums reikia medituoti kasdien po valandą“ – įsitikinęs Laurynas Mykolaitis.

***

Straipsnis parengtas vykdant 2013-ųjų – Sveikatingumo metų sveiko gyvenimo pavyzdžių projektą „Aš – už sveiką Lietuvą“ , Evelina Valiulytė, http://www.sveikuoliai.lt. Nuotraukos: L. Mykolaičio asmeninis archyvas.