Po studijų Londone – iššūkiai gimtinėje

Jau­na­sis akor­deo­no vir­tuo­zas Mar­ty­nas Le­vic­kis šią va­sa­rą dau­giau­sia lai­ko lei­džia Lie­tu­vo­je. Kū­ry­bi­nės dirb­tu­vės, kon­cer­tai, vaid­muo fil­me, drau­gys­tė su Šv. Kris­tu­po va­sa­ros fes­ti­va­lio ren­gė­jais – dau­gy­bė veik­los pa­sta­ruo­ju me­tu su­lai­kė mu­zi­kan­tą tė­vy­nė­je. Ti­kė­ti­na, kad rug­sė­jo pra­džio­je Lie­tu­vos pub­li­ka vai­ki­ną iš­vys nau­ju amp­lua – di­ri­guo­jan­tį Šv. Kris­to­fo­ro ka­me­ri­niam or­kes­trui.
Romo Jurgaičio photo

Po stu­di­jų Lon­do­no ka­ra­liš­ko­jo­je mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je šie­met Mar­ty­nas taip su­si­dė­lio­jo lai­ką, kad daug bū­na Lie­tu­vo­je. “La­bai tuo džiau­giuo­si, man čia ge­ra. Kon­cer­tuo­ju, va­žiuo­ju į Šiau­lius ap­lan­ky­ti ma­mos, tad iš tie­sų vis dar gy­ve­nu tar­si “ant la­ga­mi­nų” – ki­taip ne­pa­vyks­ta”, – šyp­so­da­ma­sis pri­si­pa­ži­no akor­deo­no meis­tras. Pra­ėju­sią sa­vai­tę jis sa­kė pa­ty­ręs nuo­sta­bų emo­ci­nį su­krė­ti­mą ves­da­mas kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves Pa­lend­rių šv. Be­ne­dik­to vie­nuo­ly­ne. “Pa­ty­riau fan­tas­tiš­kų įspū­džių, ku­rie bu­vo pa­gerb­ti di­de­liu kon­cer­tu vie­nuo­ly­no baž­ny­čio­je. Esu iš tų žmo­nių, ku­riuos ga­na su­nku pra­virk­dy­ti, bet ta­da vos su­lai­kiau aša­ras: nuo­sta­bus vyks­mas – kon­cer­tas, mi­šios, vie­nuo­liai ir pa­sau­lie­čiai, ku­rie gau­siai su­si­rin­ko da­ly­tis su mu­mis mu­zi­ka, kė­lė nie­ka­da iki šiol ne­pa­tir­tų jaus­mų. La­bai tuo džiau­giuo­si”, – ti­ki­no dvi­de­šimt ket­ve­rių Mar­ty­nas.

Iš­skir­ti­nė patirtis

Mu­zi­kan­to tei­gi­mu, kaip pro­fe­sio­na­las jis džiau­gia­si, jog per šias kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves bu­vo su­kur­ti sep­ty­ni kū­ri­niai akor­deo­nui ir sty­gi­niams. Vi­si kom­po­zi­to­riai bu­vo la­bai pa­ten­kin­ti dar­bu, pra­šė akor­deo­nis­to vėl or­ga­ni­zuo­ti to­kius ren­gi­nius bū­tent Pa­lend­rių vie­nuo­ly­ne. M.Le­vic­kis sa­kė, kad Šv. Be­ne­dik­to vie­nuo­ly­nas mie­lai pri­ėmė dvi de­šim­tis jo į ren­gi­nį at­vež­tų pa­sau­lie­čių, at­vy­kę kū­rė­jai ir vie­tos vie­nuo­liai ne­var­žė vie­ni ki­tiems įpras­to die­nos ir dar­bo rit­mo. “Bu­vo sma­gu ste­bė­ti pro­ce­są, kai nuo anks­taus ry­to iki la­bai vė­laus va­ka­ro – gal tiks­liau, iki vi­dur­nak­čio – žmo­nės kū­rė, mu­zi­ka­vo, ieš­ko­jo įvai­rių gar­si­nių spren­di­mų, o re­zul­ta­tai – stul­bi­na­mi”, – džiau­gė­si M. Le­vic­kis.

Šit ir nebeliko garbanų. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Su­bū­ręs drau­gėn pen­kis la­bai skir­tin­go sti­liaus kom­po­zi­to­rius, tu­rin­čius sa­vi­tą mu­zi­ki­nę kal­bą, jos po­jū­tį, Mar­ty­nas pa­si­džiau­gė, kad nie­kam ne­ki­lo ne­igia­mų emo­ci­jų ar ne­pa­si­ten­ki­ni­mo dėl to, kad kas nors iš kom­pa­ni­jos mąs­to ki­taip nei ki­ti. Pa­sak mu­zi­kan­to, pa­grin­di­nis kū­ry­bi­nių dirb­tu­vių tiks­las bu­vo kom­po­zi­to­riaus bend­ra­dar­bia­vi­mas su at­li­kė­ju. M. Le­vic­kis pa­sik­vie­tė ke­lis ko­le­gas akor­deo­nis­tus ir sty­gi­nin­kus, ku­rie iš­sisk­lai­dę gru­pe­lė­mis dir­bo su kom­po­zi­to­riais ke­le­tą die­nų kar­tu. Spe­cia­liai į kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves vie­nuo­ly­ne at­vy­ko due­tas iš Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos “Van Vliet”, taip pat len­kų akor­deo­nis­tas ir ško­tų al­ti­nin­kas. “Tai – ga­na re­ta kom­bi­na­ci­ja. Ir al­tas, ir akor­deo­nas daž­nai ly­di­mi keis­to po­žiū­rio – nei smui­kas, nei vio­lon­če­lė, nei pia­ni­nas, nei var­go­nai. To­dėl toks due­tas – pui­ki erd­vė kur­ti re­per­tua­rą, ku­rio pa­sau­ly­je be­veik nė­ra”, – kal­bė­jo mu­zi­kan­tas.

Sta­čia gal­va į kiną

Be to, kad nuo­lat kon­cer­tuo­ja, šią va­sa­rą M. Le­vic­kis ėmė­si ir kiek ne­įp­ras­tos jam veik­los – at­li­ko pa­grin­di­nį vaid­me­nį re­ži­sie­riaus Jus­ti­no Kri­siū­no ku­ria­ma­me fil­me “Dė­dė Ro­kas ir Ni­da”. Mar­ty­nas pri­si­pa­ži­no, kad pa­sta­ruo­ju me­tu su­lau­kia daug įvai­rių pa­siū­ly­mų, daž­nai ne­su­si­ju­sių su tie­sio­gi­ne veik­la, iš ku­rių ten­ka rink­tis – vis­kam ne­už­ten­ka lai­ko ir jė­gų. Ne­nei­gė, jog J. Kri­siū­no kvie­ti­mas vai­din­ti bu­vo ne­ti­kė­tas, prieš su­tik­da­mas il­gai mąs­tė, ta­rė­si su ar­ti­mai­siais ir drau­gais. “Nu­ta­riau, kad ver­ta pa­ban­dy­ti, man pa­tin­ka iš­šū­kiai, – tei­gė vai­ki­nas. – Fil­ma­vi­mas jau baig­tas, o koks bus re­zul­ta­tas – ne­ži­nau. Rei­kia lauk­ti mon­ta­vi­mo, per­žiū­rų, ta­da bus ga­li­ma įver­tin­ti, kaip pa­si­se­kė.”

Mar­ty­no ti­ki­ni­mu, pa­tir­tis, ku­rios ga­vo da­ly­vau­da­mas ku­riant ki­no fil­mą, jam la­bai pa­ti­ko – bu­vo ap­sup­tas pro­fe­sio­na­lų ko­man­dos, gel­bė­jan­čios pa­ta­ri­mais, kū­ry­bi­ne ener­gi­ja. Pa­šne­ko­vas pri­si­pa­ži­no, kad fil­muo­jan­tis bu­vo ga­na su­nku, mat tek­da­vo va­lan­dų va­lan­das lauk­ti tin­ka­mo apš­vie­ti­mo, kol liau­sis ly­ti ar dar ko nors. “Ma­ne iš tie­sų tai la­bai ne­rvi­no, – nu­si­juo­kė jis. – Esu tas, ku­ris ima ir da­ro čia ir da­bar. Ko nors lauk­ti ir tuš­čiai leis­ti lai­ką bu­vo ti­kra kan­čia.”

Didelio populiarumo sulaukęs užsienyje Martynas Levickis šią vasarą ne tik pakeitė įvaizdį, bet ir užsivertęs darbais Lietuvoje. / Aigos Ozo nuotrauka

Ki­ta šią va­sa­rą Mar­ty­ną ap­lan­kiu­si pa­tir­tis – pa­gro­ti ves­tu­vė­se. At­li­kė­jo nie­kaip ne­pri­ly­gin­si ves­tu­vių mu­zi­kan­tui, ta­čiau sa­vo la­bai ge­ro drau­go su­tuok­tu­vių die­ną jis nu­si­lei­do iš di­džiau­sio­se pa­sau­lio sa­lė­se kon­cer­tuo­jan­čio mu­zi­ko aukš­tu­mų ir mie­lai pra­džiu­gi­no bi­čiu­lį svar­bią jam die­ną akor­deo­no mu­zi­ka. “Su juo mu­zi­ka­vo­me nuo vai­kys­tės. Pla­na­vo­me per jo ves­tu­ves kar­tu pa­gro­ti, pa­dai­nuo­ti, bet iš­ėjo kaip vi­sa­da – pa­sta­ruo­ju me­tu esu tik pra­skrie­jan­tis vė­jas. To­dėl da­ly­va­vau tik tuo­ktu­vių ce­re­mo­ni­jo­je, pa­si­li­kau ke­le­tai va­lan­dų šven­tė­je ir tu­rė­jau ke­liau­ti į kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves Pa­lend­rių vie­nuo­ly­ne. Ne­pa­va­ka­ro­jom, kaip vy­lė­mės, bet tu­rė­jau at­si­ve­žęs ins­tru­men­tą, tad pa­gro­jau jau­nie­siems ke­le­tą kū­ri­nių. Tie­są sa­kant, tai – di­džiu­lė iš­ly­ga ge­riems drau­gams. Pa­pras­tai per ves­tu­ves ne­gro­ju”, – tei­gė M. Le­vic­kis.

Ta­čiau gro­ti va­ka­rė­liuo­se, o ne kon­cer­tų sa­lė­se jam ten­ka ga­na daž­nai. Kai bend­rau­ji su džia­zo mu­zi­ką gro­jan­čiais at­li­kė­jais, to­kie “jam ses­sion” ga­li truk­ti iki par­yčių. Gy­ven­da­mas Lon­do­ne Mar­ty­nas sa­kė ne kar­tą lan­kę­sis to­kiuo­se su­si­bū­ri­muo­se, kai mu­zi­kuo­ja vi­si ir vyks­mas ge­ro­kai už­trun­ka. “Vi­sa­da pa­sik­liau­ju vie­nin­te­liu man svar­biu da­ly­ku: jei­gu mu­zi­ka rei­ka­lin­ga žmo­gui, jis tą mu­zi­ką at­si­ne­ša į sa­vo šven­tę – pui­ku, tai svei­kin­ti­na. Bet vi­suo­met sma­giau­sia, kai žmo­nės at­ei­na pas mu­zi­ką į sve­čius – į kon­cer­tus”, – ti­ki­no pa­šne­ko­vas.

An­tra­sis al­bu­mas ir batuta

Asmeninio albumo nuotrauka

Lon­do­ne įra­šy­tas pir­ma­sis Mar­ty­no akor­deo­no mu­zi­kos al­bu­mas at­ne­šė at­li­kė­jui di­džiu­lę sėk­mę. Va­dy­bi­nin­kų įkal­bė­tas su­ti­ko įra­šy­ti itin įvai­rius kū­ri­nius – nuo Jo­han­no Se­bas­tia­no Ba­cho iki La­dy Ga­gos. Pa­si­da­vė pro­diu­se­rių spau­di­mui ir al­bu­mas iš­ėjo ga­na ek­lek­tiš­kas. Po pir­mo­sios kom­pak­ti­nės plokš­te­lės sėk­mės lie­tu­vių vir­tuo­zas su­lau­kė siū­ly­mo iš­leis­ti an­trą­jį al­bu­mą. “Iki rug­sė­jo pra­džios tu­riu ap­sisp­ręs­ti, ką da­ry­si­me šį kar­tą. Da­bar jau no­riu iš­gry­nin­to pro­duk­to, ma­nau, jis bus la­biau kla­si­ki­nis. Bė­da tik ta, jog jau la­bai spau­džia lai­kas, tu­riu bent min­ty­se su­si­dė­lio­ti kū­ri­nius, ku­rie bus al­bu­me, o gal­va vis dar užim­ta ki­tais da­ly­kais. Lie­tu­vo­je tiek veik­los – su­nku spė­ti”, – pri­si­pa­ži­no jis.

Dėl užim­tu­mo bent po­rai me­tų ten­ka ati­dė­ti ir pla­nuo­tas šiuo­lai­ki­nės mu­zi­kos stu­di­jas Is­pa­ni­jos San Se­bas­tia­no mu­zi­kos ins­ti­tu­te. Kaip sa­ko Mar­ty­nas, jis ne­no­rė­tų bū­ti toks stu­den­tas, ku­ris at­le­kia į mo­ky­mo įstai­gą vien at­sis­kai­ty­ti. Stu­di­juo­ti no­ri rim­tai, sem­ti vis­ką, ką šio­je mo­kyk­lo­je jam ga­li pa­siū­ly­ti gar­būs dės­ty­to­jai. “Ka­dan­gi ma­no kon­cer­tų gra­fi­kas su­pla­nuo­tas jau dve­jiems me­tams, aki­vaiz­du, kad dėl stu­di­jų teks pa­lū­kė­ti. Bet jo­kiu bū­du jų ne­at­si­sa­kau. Dar tu­riu lai­ko”, – ti­ki mu­zi­kan­tas.

Po po­ros sa­vai­čių Mar­ty­no lau­kia kon­cer­tas su Šv. Kris­to­fo­ro ka­me­ri­niu or­kes­tru. Pa­šne­ko­vo tei­gi­mu, su šiuo ko­lek­ty­vu ir jo va­do­vu maes­tro Do­na­tu Kat­ku­mi jį sie­ja itin šil­ti san­ty­kiai. Akor­deo­no vir­tuo­zas iš­da­vė puo­se­lė­ja­mą vil­tį: ti­kė­ti­na, jog per kon­cer­tą at­li­kė­ją iš­vy­si­me ne tik gro­jan­tį akor­deo­nu, bet ir su ba­tu­ta ran­ko­je di­ri­guo­jan­tį or­kes­trui. “Ma­no sva­jo­nė – pa­žin­ti mu­zi­ką kuo pla­čiau, vi­sais jos ra­kur­sais. Akor­deo­no mu­zi­ka šią be­kraš­tę erd­vę kiek ri­bo­ja dėl re­per­tua­ro. Di­ri­guo­ti or­kes­trui – va­di­na­si, pa­si­ner­ti į kla­si­ki­nės mu­zi­kos gel­mę. Ten tiek vis­ko, no­riu tai at­ras­ti”, – pri­si­pa­ži­no mu­zi­kan­tas. Ka­dan­gi maes­tro D. Kat­kus gar­sė­ja sa­vo ne­tra­di­ci­niu ir pla­čiu po­žiū­riu į at­lie­ka­mą kla­si­ki­nę mu­zi­ką, Mar­ty­nas ne­si­pur­to pa­di­ri­guo­ti eks­ka­va­to­rių “an­samb­liui”, pa­kil­ti su or­kes­tran­tais oro ba­lio­nu – yra vil­ties, jog trum­pam jau­na­jam ko­le­gai bus pa­ti­kė­ta ka­me­ri­nio or­kes­tro di­ri­gen­to pa­ky­la.

 

Lietuvos Žinios straipsnis. autorė Goda Ambrazas

 

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s