Po studijų Londone – iššūkiai gimtinėje

Jau­na­sis akor­deo­no vir­tuo­zas Mar­ty­nas Le­vic­kis šią va­sa­rą dau­giau­sia lai­ko lei­džia Lie­tu­vo­je. Kū­ry­bi­nės dirb­tu­vės, kon­cer­tai, vaid­muo fil­me, drau­gys­tė su Šv. Kris­tu­po va­sa­ros fes­ti­va­lio ren­gė­jais – dau­gy­bė veik­los pa­sta­ruo­ju me­tu su­lai­kė mu­zi­kan­tą tė­vy­nė­je. Ti­kė­ti­na, kad rug­sė­jo pra­džio­je Lie­tu­vos pub­li­ka vai­ki­ną iš­vys nau­ju amp­lua – di­ri­guo­jan­tį Šv. Kris­to­fo­ro ka­me­ri­niam or­kes­trui.

Po stu­di­jų Lon­do­no ka­ra­liš­ko­jo­je mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je šie­met Mar­ty­nas taip su­si­dė­lio­jo lai­ką, kad daug bū­na Lie­tu­vo­je. “La­bai tuo džiau­giuo­si, man čia ge­ra. Kon­cer­tuo­ju, va­žiuo­ju į Šiau­lius ap­lan­ky­ti ma­mos, tad iš tie­sų vis dar gy­ve­nu tar­si “ant la­ga­mi­nų” – ki­taip ne­pa­vyks­ta”, – šyp­so­da­ma­sis pri­si­pa­ži­no akor­deo­no meis­tras. Pra­ėju­sią sa­vai­tę jis sa­kė pa­ty­ręs nuo­sta­bų emo­ci­nį su­krė­ti­mą ves­da­mas kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves Pa­lend­rių šv. Be­ne­dik­to vie­nuo­ly­ne. “Pa­ty­riau fan­tas­tiš­kų įspū­džių, ku­rie bu­vo pa­gerb­ti di­de­liu kon­cer­tu vie­nuo­ly­no baž­ny­čio­je. Esu iš tų žmo­nių, ku­riuos ga­na su­nku pra­virk­dy­ti, bet ta­da vos su­lai­kiau aša­ras: nuo­sta­bus vyks­mas – kon­cer­tas, mi­šios, vie­nuo­liai ir pa­sau­lie­čiai, ku­rie gau­siai su­si­rin­ko da­ly­tis su mu­mis mu­zi­ka, kė­lė nie­ka­da iki šiol ne­pa­tir­tų jaus­mų. La­bai tuo džiau­giuo­si”, – ti­ki­no dvi­de­šimt ket­ve­rių Mar­ty­nas.

Iš­skir­ti­nė patirtis

Mu­zi­kan­to tei­gi­mu, kaip pro­fe­sio­na­las jis džiau­gia­si, jog per šias kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves bu­vo su­kur­ti sep­ty­ni kū­ri­niai akor­deo­nui ir sty­gi­niams. Vi­si kom­po­zi­to­riai bu­vo la­bai pa­ten­kin­ti dar­bu, pra­šė akor­deo­nis­to vėl or­ga­ni­zuo­ti to­kius ren­gi­nius bū­tent Pa­lend­rių vie­nuo­ly­ne. M.Le­vic­kis sa­kė, kad Šv. Be­ne­dik­to vie­nuo­ly­nas mie­lai pri­ėmė dvi de­šim­tis jo į ren­gi­nį at­vež­tų pa­sau­lie­čių, at­vy­kę kū­rė­jai ir vie­tos vie­nuo­liai ne­var­žė vie­ni ki­tiems įpras­to die­nos ir dar­bo rit­mo. “Bu­vo sma­gu ste­bė­ti pro­ce­są, kai nuo anks­taus ry­to iki la­bai vė­laus va­ka­ro – gal tiks­liau, iki vi­dur­nak­čio – žmo­nės kū­rė, mu­zi­ka­vo, ieš­ko­jo įvai­rių gar­si­nių spren­di­mų, o re­zul­ta­tai – stul­bi­na­mi”, – džiau­gė­si M. Le­vic­kis.

Šit ir nebeliko garbanų. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Su­bū­ręs drau­gėn pen­kis la­bai skir­tin­go sti­liaus kom­po­zi­to­rius, tu­rin­čius sa­vi­tą mu­zi­ki­nę kal­bą, jos po­jū­tį, Mar­ty­nas pa­si­džiau­gė, kad nie­kam ne­ki­lo ne­igia­mų emo­ci­jų ar ne­pa­si­ten­ki­ni­mo dėl to, kad kas nors iš kom­pa­ni­jos mąs­to ki­taip nei ki­ti. Pa­sak mu­zi­kan­to, pa­grin­di­nis kū­ry­bi­nių dirb­tu­vių tiks­las bu­vo kom­po­zi­to­riaus bend­ra­dar­bia­vi­mas su at­li­kė­ju. M. Le­vic­kis pa­sik­vie­tė ke­lis ko­le­gas akor­deo­nis­tus ir sty­gi­nin­kus, ku­rie iš­sisk­lai­dę gru­pe­lė­mis dir­bo su kom­po­zi­to­riais ke­le­tą die­nų kar­tu. Spe­cia­liai į kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves vie­nuo­ly­ne at­vy­ko due­tas iš Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos “Van Vliet”, taip pat len­kų akor­deo­nis­tas ir ško­tų al­ti­nin­kas. “Tai – ga­na re­ta kom­bi­na­ci­ja. Ir al­tas, ir akor­deo­nas daž­nai ly­di­mi keis­to po­žiū­rio – nei smui­kas, nei vio­lon­če­lė, nei pia­ni­nas, nei var­go­nai. To­dėl toks due­tas – pui­ki erd­vė kur­ti re­per­tua­rą, ku­rio pa­sau­ly­je be­veik nė­ra”, – kal­bė­jo mu­zi­kan­tas.

Sta­čia gal­va į kiną

Be to, kad nuo­lat kon­cer­tuo­ja, šią va­sa­rą M. Le­vic­kis ėmė­si ir kiek ne­įp­ras­tos jam veik­los – at­li­ko pa­grin­di­nį vaid­me­nį re­ži­sie­riaus Jus­ti­no Kri­siū­no ku­ria­ma­me fil­me “Dė­dė Ro­kas ir Ni­da”. Mar­ty­nas pri­si­pa­ži­no, kad pa­sta­ruo­ju me­tu su­lau­kia daug įvai­rių pa­siū­ly­mų, daž­nai ne­su­si­ju­sių su tie­sio­gi­ne veik­la, iš ku­rių ten­ka rink­tis – vis­kam ne­už­ten­ka lai­ko ir jė­gų. Ne­nei­gė, jog J. Kri­siū­no kvie­ti­mas vai­din­ti bu­vo ne­ti­kė­tas, prieš su­tik­da­mas il­gai mąs­tė, ta­rė­si su ar­ti­mai­siais ir drau­gais. “Nu­ta­riau, kad ver­ta pa­ban­dy­ti, man pa­tin­ka iš­šū­kiai, – tei­gė vai­ki­nas. – Fil­ma­vi­mas jau baig­tas, o koks bus re­zul­ta­tas – ne­ži­nau. Rei­kia lauk­ti mon­ta­vi­mo, per­žiū­rų, ta­da bus ga­li­ma įver­tin­ti, kaip pa­si­se­kė.”

Mar­ty­no ti­ki­ni­mu, pa­tir­tis, ku­rios ga­vo da­ly­vau­da­mas ku­riant ki­no fil­mą, jam la­bai pa­ti­ko – bu­vo ap­sup­tas pro­fe­sio­na­lų ko­man­dos, gel­bė­jan­čios pa­ta­ri­mais, kū­ry­bi­ne ener­gi­ja. Pa­šne­ko­vas pri­si­pa­ži­no, kad fil­muo­jan­tis bu­vo ga­na su­nku, mat tek­da­vo va­lan­dų va­lan­das lauk­ti tin­ka­mo apš­vie­ti­mo, kol liau­sis ly­ti ar dar ko nors. “Ma­ne iš tie­sų tai la­bai ne­rvi­no, – nu­si­juo­kė jis. – Esu tas, ku­ris ima ir da­ro čia ir da­bar. Ko nors lauk­ti ir tuš­čiai leis­ti lai­ką bu­vo ti­kra kan­čia.”

Didelio populiarumo sulaukęs užsienyje Martynas Levickis šią vasarą ne tik pakeitė įvaizdį, bet ir užsivertęs darbais Lietuvoje. / Aigos Ozo nuotrauka

Ki­ta šią va­sa­rą Mar­ty­ną ap­lan­kiu­si pa­tir­tis – pa­gro­ti ves­tu­vė­se. At­li­kė­jo nie­kaip ne­pri­ly­gin­si ves­tu­vių mu­zi­kan­tui, ta­čiau sa­vo la­bai ge­ro drau­go su­tuok­tu­vių die­ną jis nu­si­lei­do iš di­džiau­sio­se pa­sau­lio sa­lė­se kon­cer­tuo­jan­čio mu­zi­ko aukš­tu­mų ir mie­lai pra­džiu­gi­no bi­čiu­lį svar­bią jam die­ną akor­deo­no mu­zi­ka. “Su juo mu­zi­ka­vo­me nuo vai­kys­tės. Pla­na­vo­me per jo ves­tu­ves kar­tu pa­gro­ti, pa­dai­nuo­ti, bet iš­ėjo kaip vi­sa­da – pa­sta­ruo­ju me­tu esu tik pra­skrie­jan­tis vė­jas. To­dėl da­ly­va­vau tik tuo­ktu­vių ce­re­mo­ni­jo­je, pa­si­li­kau ke­le­tai va­lan­dų šven­tė­je ir tu­rė­jau ke­liau­ti į kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves Pa­lend­rių vie­nuo­ly­ne. Ne­pa­va­ka­ro­jom, kaip vy­lė­mės, bet tu­rė­jau at­si­ve­žęs ins­tru­men­tą, tad pa­gro­jau jau­nie­siems ke­le­tą kū­ri­nių. Tie­są sa­kant, tai – di­džiu­lė iš­ly­ga ge­riems drau­gams. Pa­pras­tai per ves­tu­ves ne­gro­ju”, – tei­gė M. Le­vic­kis.

Ta­čiau gro­ti va­ka­rė­liuo­se, o ne kon­cer­tų sa­lė­se jam ten­ka ga­na daž­nai. Kai bend­rau­ji su džia­zo mu­zi­ką gro­jan­čiais at­li­kė­jais, to­kie “jam ses­sion” ga­li truk­ti iki par­yčių. Gy­ven­da­mas Lon­do­ne Mar­ty­nas sa­kė ne kar­tą lan­kę­sis to­kiuo­se su­si­bū­ri­muo­se, kai mu­zi­kuo­ja vi­si ir vyks­mas ge­ro­kai už­trun­ka. “Vi­sa­da pa­sik­liau­ju vie­nin­te­liu man svar­biu da­ly­ku: jei­gu mu­zi­ka rei­ka­lin­ga žmo­gui, jis tą mu­zi­ką at­si­ne­ša į sa­vo šven­tę – pui­ku, tai svei­kin­ti­na. Bet vi­suo­met sma­giau­sia, kai žmo­nės at­ei­na pas mu­zi­ką į sve­čius – į kon­cer­tus”, – ti­ki­no pa­šne­ko­vas.

An­tra­sis al­bu­mas ir batuta

Asmeninio albumo nuotrauka

Lon­do­ne įra­šy­tas pir­ma­sis Mar­ty­no akor­deo­no mu­zi­kos al­bu­mas at­ne­šė at­li­kė­jui di­džiu­lę sėk­mę. Va­dy­bi­nin­kų įkal­bė­tas su­ti­ko įra­šy­ti itin įvai­rius kū­ri­nius – nuo Jo­han­no Se­bas­tia­no Ba­cho iki La­dy Ga­gos. Pa­si­da­vė pro­diu­se­rių spau­di­mui ir al­bu­mas iš­ėjo ga­na ek­lek­tiš­kas. Po pir­mo­sios kom­pak­ti­nės plokš­te­lės sėk­mės lie­tu­vių vir­tuo­zas su­lau­kė siū­ly­mo iš­leis­ti an­trą­jį al­bu­mą. “Iki rug­sė­jo pra­džios tu­riu ap­sisp­ręs­ti, ką da­ry­si­me šį kar­tą. Da­bar jau no­riu iš­gry­nin­to pro­duk­to, ma­nau, jis bus la­biau kla­si­ki­nis. Bė­da tik ta, jog jau la­bai spau­džia lai­kas, tu­riu bent min­ty­se su­si­dė­lio­ti kū­ri­nius, ku­rie bus al­bu­me, o gal­va vis dar užim­ta ki­tais da­ly­kais. Lie­tu­vo­je tiek veik­los – su­nku spė­ti”, – pri­si­pa­ži­no jis.

Dėl užim­tu­mo bent po­rai me­tų ten­ka ati­dė­ti ir pla­nuo­tas šiuo­lai­ki­nės mu­zi­kos stu­di­jas Is­pa­ni­jos San Se­bas­tia­no mu­zi­kos ins­ti­tu­te. Kaip sa­ko Mar­ty­nas, jis ne­no­rė­tų bū­ti toks stu­den­tas, ku­ris at­le­kia į mo­ky­mo įstai­gą vien at­sis­kai­ty­ti. Stu­di­juo­ti no­ri rim­tai, sem­ti vis­ką, ką šio­je mo­kyk­lo­je jam ga­li pa­siū­ly­ti gar­būs dės­ty­to­jai. “Ka­dan­gi ma­no kon­cer­tų gra­fi­kas su­pla­nuo­tas jau dve­jiems me­tams, aki­vaiz­du, kad dėl stu­di­jų teks pa­lū­kė­ti. Bet jo­kiu bū­du jų ne­at­si­sa­kau. Dar tu­riu lai­ko”, – ti­ki mu­zi­kan­tas.

Po po­ros sa­vai­čių Mar­ty­no lau­kia kon­cer­tas su Šv. Kris­to­fo­ro ka­me­ri­niu or­kes­tru. Pa­šne­ko­vo tei­gi­mu, su šiuo ko­lek­ty­vu ir jo va­do­vu maes­tro Do­na­tu Kat­ku­mi jį sie­ja itin šil­ti san­ty­kiai. Akor­deo­no vir­tuo­zas iš­da­vė puo­se­lė­ja­mą vil­tį: ti­kė­ti­na, jog per kon­cer­tą at­li­kė­ją iš­vy­si­me ne tik gro­jan­tį akor­deo­nu, bet ir su ba­tu­ta ran­ko­je di­ri­guo­jan­tį or­kes­trui. “Ma­no sva­jo­nė – pa­žin­ti mu­zi­ką kuo pla­čiau, vi­sais jos ra­kur­sais. Akor­deo­no mu­zi­ka šią be­kraš­tę erd­vę kiek ri­bo­ja dėl re­per­tua­ro. Di­ri­guo­ti or­kes­trui – va­di­na­si, pa­si­ner­ti į kla­si­ki­nės mu­zi­kos gel­mę. Ten tiek vis­ko, no­riu tai at­ras­ti”, – pri­si­pa­ži­no mu­zi­kan­tas. Ka­dan­gi maes­tro D. Kat­kus gar­sė­ja sa­vo ne­tra­di­ci­niu ir pla­čiu po­žiū­riu į at­lie­ka­mą kla­si­ki­nę mu­zi­ką, Mar­ty­nas ne­si­pur­to pa­di­ri­guo­ti eks­ka­va­to­rių “an­samb­liui”, pa­kil­ti su or­kes­tran­tais oro ba­lio­nu – yra vil­ties, jog trum­pam jau­na­jam ko­le­gai bus pa­ti­kė­ta ka­me­ri­nio or­kes­tro di­ri­gen­to pa­ky­la.

 

Lietuvos Žinios straipsnis. autorė Goda Ambrazas

 

Edgaras Lubys: „Noriu matyti gyvenimą tokį, koks jis yra. Sveikas gyvenimo būdas suteikia tokią galimybę”

Žinomas Lietuvos muzikantas Edgaras Lubys šiuo metu ne tik rūpinasi savo nauju muzikos projektu „Feral” bei kuria muziką kitiems Lietuvos atlikėjams, tačiau ir intensyviai sportuoja.  „Pilną maratoną, ko gero, bėgsiu Amsterdame spalio 20 dieną“, – šypsosi. Sveiką gyvenseną propaguojantis atlikėjas sutiko prisijungti prie projekto „Aš – už sveiką Lietuvą“ bei pasidalinti savo istorija bei mintimis.

Apie blaivybę

„Mano pirmas blaivas gimtadienis buvo tada, kai man sukako 25-eri, – savo pasakojimą apie pokyčių pradžią pradeda Edgaras. – Tad blaivai gyvenu jau penkis metus. Kaip atėjo šis pokytis? Savaime. Kaip ir visi dalykai, natūraliai. Kitiems žmonėms gal atrodo, jog aš tvardausi, labai noriu išgerti, bet negeriu, tačiau taip tikrai nėra. Paprasčiausiai pradėjo darytis gaila tuščiai praleisto laiko, norėjau matyti gyvenimą tokį, koks jis yra. Man nuoširdžiai gaila šeštadienio rytą pagiriotam gulėti lovoje…“

Kalbėdamas apie alkoholį, atlikėjas dažnai pasiūlo įsivaizduoti, kaip žmonės gyventų, jei alkoholis neegzistuotų. „Kiek sumažėtų nelaimių keliuose, šeimose, kiek išsaugotume gyvybių, kaip keistųsi žmonių tarpusavio bendravimas, kai nebeliktų penktadienio vakaro lėbavimų vyninėse?.. Viskas iš esmės būtų kitaip“.  Alkoholį, anot Edgaro, verta išskirti dėl to, jog jis yra legalus, nors ne mažiau pavojingas nei bet kuris kitas narkotikas. „Žmonės netgi galvoja, kad išgerti penkiasdešimt gramų yra sveika. Mano suvokimu, tai visiška nesąmonė – sveikiausias gėrimas pasaulyje yra vanduo…“

Muzikantas teigia supratęs, kad neverta bandyti kitiems įrodyti, jog alkoholis daro didelę žalą. „Daug diskutavau šia tema, išsisėmiau… Pradedu galvoti, jog nėra prasmės kitiems bandyti kažko įteigti, pats turi gyventi tuo. Nesmerkiu žmonių, kurie kažką daro kitaip, nes kadaise ir aš pats tai dariau… Tačiau jei negeri, dažnai žmonės tave vertina įtariai – turbūt savo „bačką“ jau atgėrei, arba praktikuoji kokią religiją (juokiasi). Į tave žiūrima kaip į kitokį. Juk leisti penktadienio-šeštadienio vakarus geriant vidutinio amžiaus žmogui jau tapo norma.“

Problemų ištakos

Edgaras pastebi, jog tiek alkoholio vartojimo, tiek rūkymo problemų jaunimo tarpe ištakos – šeimoje. „Kokie tėvai, tokie ir vaikai. Jie mato pavyzdį – jei tėvas rūko, bet savo sūnui sako „nerūkyk“, tai neveikia. Paskui stebisi tėvai, kodėl šeštoką pagauna už kampo berūkantį… O alkoholis į mūsų visuomenę ateina praktiškai per visur, tai aplinkui tvyranti bendra sąmonė. Tai taip įsišakniję, jog laikoma norma, ir niekas nebesuka sau galvos. Jeigu net vaikams, kurių ūgis stalo nesiekia, jau duoda įmerkti pirštą į taurelę ir palaižyti…“

Atlikėjas priduria, jog yra ir kiti dalykai, prie kurių mes esame pripratę, nors to nė nepastebime. „Kitas dalykas, kurį taip pat priskirčiau narkotikams, yra cukrus. Vien gerdamas pieną per metus suvartoji tikrai daug cukraus, o kur dar koka kola, saldūs gėrimai. Mes net nebežinome, kokiuose produktuose yra cukraus. Aišku, nekalbu apie cukrų vaisiuose – tai ne tas pats kaip dirbtinis cukrus, kuris yra stimuliantas, greitai pakeliantis gliukozės kiekį kraujyje ir trumpam pagerinantis nuotaiką“. Tačiau pašnekovas pabrėžia, jog negalima kaltinti neteisingai besimaitinančių ar žalingus įpročius turinčių žmonių. „Dažniausiai žmonės taip daro ne todėl, kad nori tai daryti. Yra tiesiog nežinojimas. Žmonės nežino, nesusimąsto. Net, pavyzdžiui, nefiksuoja, ką valgo – dienos pabaigoje nebeatsimena, ką šiandien suvalgė… Deda į burną bet kada, bet kaip ir bet kada“.

Vegetariška/veganiška mityba

Penkis metus Edgaras maitinosi vegetariškai, tačiau pradėjęs intensyviai sportuoti, kuriam laikui buvo grįžęs prie mėsos: „Visa aplinka intensyviai man bandė įbrukti, kaip reikia mėsos. Tačiau kartą suvalgius mėsos troškinio man pasidarė žiauriai bloga – sustojo viskas, kas įmanoma, jaučiausi apsinuodijęs…“. Šiuo metu vyras maitinasi veganiškai – nevartoja mėsos, žuvies, kiaušinių, pieno produktų.

„Manau, jog vegetarizmas nėra tik mityba, tai kartu yra ir suvokimas. Mes esame praradę ryšį tarp mėsos gabalo ir gyvūno, nebesuvokiame, kaip tas maistas atsiranda ant mūsų stalų, nėra sąmoningumo. Valgydamas gyvūną, tu minti skausmo energija. Tas gyvūnas turėjo mirti dėl to, kad tu būtum sotus, – samprotauja atlikėjas ir priduria: – Visgi prieš tapdamas vegetaru ar veganu žmogus turi tam pasiruošti. Juk norimą gauti kalorijų kiekį gali surinkti ir iš „Mars“ batonėlio, ir iš vaisių, daržovių, sėklų… Turi valgyti kuo daugiau žalio, neapdoroto, sveiko, tikro maisto. Taip, šiandien iš toli iki mūsų atkeliavę vaisiai neturi nieko bendro su ekologija, tačiau esu įsitikinęs, jog netgi toks atvežtas vaisius yra kur kas sveikiau nei negyvas gyvūnas“.

Paklaustas apie apsisprendimą atsisakyti pieno produktų, Edgaras sako: „Įvardinkite man bent vieną gyvą organizmą, kuris visą gyvenimą vartotų kitos rūšies pieną? Aš tokio nežinau. Pienas naudingas, kai jis yra mūsų mamos, ir kai esame kūdikiai. Tačiau vėliau jis nebeturi jokios naudos. Sportininkai ir mitybos specialistai labai sureikšmina baltymus – tačiau juk esame suaugę žmonės,  nebeaugame, tad kam mums reikia tiek daug tų baltymų? Pavyzdžiui, motinos piene yra tik 6 procentai baltymų. Toks mažas kiekis, nors kūdikis kiekvieną dieną auga, vystosi… Ir, jei kasdien besivystančiam ir augančiam organizmui užtenka tokio mažo kiekio, tai mums su maistu gaunamų baltymų turėtų užtekti per akis“.

Sveikas žmogus ir laimės formulė

Kas yra sveikas žmogus? „Tai – visų pirma laisvas žmogus, jaučiantis laisvę čia ir dabar. Neturintis prisirišimų, girdintis save, nedėliojantis savo gyvenimo pagal kitus, atsakingas už kiekvieną savo veiksmą… Apskritai, sveikata nėra tik apie tai, jog išgersi šviežiai spaustų sulčių ar pasportuosi. Taip, privalome judėti bent pusvalandį per dieną, tačiau tai neturi būti kančia – galima susirasti savo mėgiamą judesio būdą, pavyzdžiui, vieni kaituoja, kiti vaikšto su lazdomis, treti žaidžia futbolą… Svarbu atkreipti dėmesį, jog judesys gali būti ir naudingas, ir žalingas. Pavyzdžiui, dažnai maitinamasi neteisingai – vartojamas toks maistas, kad organizmui dar papildomos energijos reikia norint jį apdoroti ir pašalinti, o tada einama sportuoti. Organizme vyksta begalės procesų, o tu kūnui dar duodi fizinio krūvio, nors tuo metu jam to mažiausiai reikia“.

Paklaustas apie tai, kaip kovoja su stresu, Edgaras šypsosi: „Pirmiausia stengiuosi neįsitempti, kad po to nereikėtų atsipalaiduoti. Tačiau kai gyveni mieste, stresas neišvengiamas, jis tiesiog tvyro ore… Visų pirma su stresu kovoti padeda sportas. Taip pat vakarais stengiuosi pabūti tyloje, pasiruošti miegui, nežiūriu televizoriaus, stengiuosi išjungti ir telefoną, ir kompiuterį. Geras, teisingas miegas – vienas iš būdų atsipalaiduoti, tam tikra meditacija. Yra ir kiti dalykai – sąmoningas kvėpavimas, sąmoningas vaikščiojimas… Kai niekur neskubi, tiesiog mėgaujiesi. Šios akimirkos išjautimas yra labai svarbus.“

Atlikėjas taip pat teigia pastebintis, jog šiuo metu mokyklose vaikams dažnai skiepijamos neteisingos vertybės. „Dabar visuomenė vyrauja spaudimas – nuo pat mažumės turi būti sėkmingas, būdamas 15-os jau turi žinoti, ką veiksi būdamas 25-erių, kur stosi, kokia tavo karjera… Dar turi būti lieknas, gražus. Tačiau vaikams turėtų būti diegiamos ne sėkmės, o laimės formulės. Juk sėkmingas ir laimingas žmogus – tai du skirtingi dalykai. Vaikams galėtų būti vedami elementarūs meditacijos ar streso valdymo kursai. Aišku, mokytis matematikos ar užsienio kalbų taip pat yra labai svarbu, tačiau mažas žmogus neturi dėlioti savo gyvenimo pagal tėvų, visuomenės norus ar sėkmės formules. Jis turi pasirinkti savo mėgiamą veiklą, nes tai – vienas iš svarbiausių punktų, norint jaustis laimingam, harmoningam. Tai daro įtaką ir mūsų būčiai, aplinkai, sveikatai“.

***

Straipsnis parengtas vykdant 2013-ųjų – Sveikatingumo metų sveiko gyvenimo pavyzdžių projektą „Aš – už sveiką Lietuvą“. Adrė Zakrauskaitė, http://www.sveikuoliai.lt. Nuotraukos: Pix studija

BLAIVUS FESTIVALIS – KAD BŪTŲ, KĄ ATSIMINTI

    

       Liepos 26 – 28 dienomis Vilniaus rajone, Gaveikių kaime, vyko  pirmasis blaivus muzikos ir veiklų festivalis „VAROM!”. Festivalis muzikos mylėtojus viliojo žinomų grupių bei atlikėjų, tokių, kaip „Antis“, „Golden Parazyth“, Andrius Kaniava, Markas Palubenka ir kitų pasirodymais. Besidomintys sveikatos bei dvasinėmis praktikomis galėjo pasimokyti jogos, meditacijos, taiči, taip pat pasiklausyti užburiančių gongo garsų, na, o meno mylėtojai galėjo dalyvauti įvairiuose meno dirbtuvių užsiėmimuose. Apie blaivybės idėjas, blaivių festivalių prasmę ir pranašumą kalbėjomės su viena „VAROM!” organizatorių, pozityvia energija švytinčia ir blaivias linksmybes propaguojančia Gabija Daukšaite.

Pirmasis „VAROM!“ festivalis kvietė „švęsti taip, kaip dar niekada nešventei!“. Ar šiuo šūkiu norėjote atkreipti dėmesį į blaivybės populiarinimą be svaigalų daugelio neįsivaizduojamose pasilinksminimo erdvėse?

Visiškai teisingai. Norėjome, kad žmonės suklustų ir susidomėtų alternatyviu pasilinksminimo būdu – be svaigalų. Festivalis ir alkoholis šiomis dienomis tapę kone sinonimais, tad norėjome sulaužyti šiuos stereotipus ir leisti žmonėms patiems pajusti, ką reiškia būti švarioje, svaigalų nesuterštoje aplinkoje. Ką gi, atrodo, „bandymas“ pavyko ir VAROM! festivalio lankytojai bei dalyviai liko labai patenkinti.

Uždarose erdvėse vykusius „VAROM!“ vakarėlius šiemet perkėlėte po atviru dangumi. Kodėl nusprendėte rengti tokio pobūdžio festivalį? Ar jaučiate tokių festivalių trūkumą, ar pastebėjote itin didelį dalyvaujančiųjų skaičių dar uždarose erdvėse?

Žinoma, nebuvo lengva būti pionieriais, bet žingsnis po žingsnio, vedami jaunatviško tikėjimo ir entuziazmo, šių metų pradžioje įkūrėme VšĮ „Blaivios pramogos“ ir pradėjome organizuoti blaivius vakarėlius „VAROM!“. Susidomėjimas augo kaip ant mielių, į renginius pradėjo rinktis vis daugiau žmonių, jutome vis didesnį ne tik visuomenės, bet ir žiniasklaidos susidomėjimą. Sulaukę bendraminčių palaikymo, pradėjome austi mintį apie blaivų vasaros festivalį. Labai daug planavome, svarstėme, kokios veiklos būtų įdomios ir patrauklios tiek jaunimui, tiek šeimoms, ir tai išsivystė į nemažą renginį.

Kuo Jūsų festivalis gali būti įdomus ir patrauklus laisvalaikio be cigaretės ir bokalo nepropaguojančiam jaunuoliui ar jaunuolei?

Mūsų, entuziastų komandos misija – ne nuobodžiai moralizuoti jaunimui, o veikiau gyvu savo pavyzdžiu parodyti, kaip smagu ir naudinga linksmintis blaiviai, kai po šventimo neskauda galvos, bet priešingai – jautiesi pasikrovęs jėgų. Planuodami festivalio programą jaunų žmonių klausėme, kokios veiklos jiems būtų įdomios, kokių grupių pasirodymus norėtų išvysti. Tad festivalio VAROM! stiprioji pusė yra įvairi, spalvinga programa – kur kiekvienas gali atrasti, ką veikti: vieni turkštis purvo maudynėse, kiti mokytis šokti, klausytis paskaitų apie santykius, groti Afrikos būgnais, plaukioti baidarėmis, laidyti aitvarus, sportuoti ir t.t.

Koks buvo pirmasis „VAROM!” festivalis? Ar pasiteisino visi organizatorių lūkesčiai bei tikslai, kokie jie buvo?

Pirmasis blaivus tokio masto festivalis išties pateisino mūsų, organizatorių, lūkesčius. Daugybė žmonių tiek festivalio metu, tiek po jo prieidavo ir dėkodavo, tačiau didžiausia padėka – šypsenos, kurių matėme išties daug. Labai pradžiugino didžiulis jaunų šeimų susidomėjimas – juk apskritai joms veiklų tikrai trūksta. Vaikai žaidė, klausėsi muzikos, piešė, mokėsi groti Afrikos būgneliais. Matyti tiek daug patenkintų žmonių veidų – nuostabus jausmas, tai atperka visas pastangas ir bemieges naktis organizuojant festivalį – juk visa tai darome ne dėl pinigų, o gražios idėjos kurti sąmoningą visuomenę vedini.

Kokias veiklas galėjo išbandyti festivalio svečiai ir dalyviai, kurios jų susilaukė didžiausio dėmesio?

Festivalio svečiai be garsiausių lietuviškų grupių pasirodymų galėjo mėgautis kvapų terapija, gongų muzika, arbatos ceremonija, sudalyvauti auskarų bei emalio dirbtuvėse, pabuvoti žymių lektorių paskaitose, susimeistrauti aitvarą, išmokti salsos/bačatos šokių žingsnelių ir t.t. Daugiausiai dėmesio susilaukė Afrikos būgnų mokomosios pamokos, maudynės purve, protų kovos, vaikščiojimas per žarijas.

Didelį dėmesį festivalyje skyrėte dvasinėms praktikoms, kvietėte išbandyti jų ne vieną dešimtį. Kodėl, Jūsų nuomone, dvasinėmis praktikomis verta domėtis nuo jaunų dienų? (Gal vadovaujatės patarle „Lenk medį, kol jaunas?“)

Na, galima ir taip pasakyti. Juk jaunas žmogus dar tik renkasi savo gyvenimo kelią, tad labai svarbu jį sudominti „sveikomis veiklomis“, ugdančiomis ne tik kūną, bet ir sielą. Mūsų komandoje visi daugiau ar mažiau praktikuoja jogą, meditacijas, kvėpavimo pratimus, visi esame ne tik abstinentai, bet ir vegetarai. Jaučiamės puikiai! Turime daug jėgų, ištvermės, o ir protas veikia „aštriau“. Todėl dvasines praktikas festivalio metu rinkomės tikslingai. Kam jos nebuvo įdomios ar aktualios, visad galėjo pasirinkti kitas veiklas, kurių buvo tikrai gausu.

Kaip matome, festivalio tiksline auditorija laikote jaunimą – moksleivius, studentus, jaunas šeimas. Ką įdomaus „VAROM!“ galėtų atrasti jaunimo tėvai, vyresnio amžiaus žmonės?

Visų pirma į blaivius VAROM! renginius mielai kviečiame ne tik jaunuolius, bet ir jų tėvelius, kad patys pamatytų, kiek daug gerų emocijų galima gauti neišgėrus, be svaigalų. Juk linksmintis, šokti, džiaugtis muzika gali kiekvienas, be jokių amžiaus apribojimų! Taip pat blaiviuose VAROM! renginiuose daromi įvairūs ajurvediniai masažai, atpalaiduojantys kūną ir sielą po sunkios darbo savaitės.

„VAROM!“ grojo nemažai gerai žinomų atlikėjų. Ar jie palaiko esminę Jūsų festivalio idėją ir blaiviai dalyvauja jo veiklose, ar atvažiuoja tiesiog „pagroti“?

Į VAROM! festivalį atvykę atlikėjai minėjo, kad koncertuoti blaiviai publikai – nuostabus ir atsakingas jausmas, negali „chaltūrinti“, juk blaivi publika viską girdi! Dauguma grupių išties labai palaikė blaivią festivalio idėją ir koncertavo iš širdies, džiaugėsi, kad pramogoms be svaigalų mūsų visuomenėje atsiranda vis daugiau vietos.

O ką manote apie besiplečiantį maitinimo įstaigų, prekiaujančių alkoholio bei tabako gaminiais kūrimąsi šalia švietimo institucijų? Ar neturėtume brėžti aiškios ribos tarp šių dviejų skirtingų viešosios erdvės dalių?

Taip, išties manome, kad reikėtų brėžti ribą tarp švietimo institucijų ir maitinimo įstaigų, prekiaujančių alkoholio bei tabako gaminiais ir šį klausimą reikėtų kuo labiau kelti viešumon. Studijos ir laisvalaikis iš esmės turėtų būti atskiri dalykai, o jei studentai pernelyg atsipalaiduos alkoholio “pagalba” pertraukų, langų metu, tai atsilieps ir jų studijų kokybei. Kam to reikia? Jaunus žmones reikia ne pratinti prie alkoholio, bet priešingai – ryškiau nušviesti jo žalą ir galimybę linksmintis BE svaigalų, ko būtent ir siekiame vakarėliuose VAROM! Čia susirenka daugybę gražaus jaunimo, kurie ir nieko nepavartoję šėlsta iš visos širdies. Tereikia pabandyti pačiam!

Straipsnį parengė

Viktorija Petkevičiūtė