Taiči treneris Romualdas Petkevičius

„Gerus įpročius formuoti galite jau jaunystėje. Kuo anksčiau tai suvoksite, tuo daugiau gražesnės ateities turėsite“

Kas dieną mūsų akis bei ausis pasiekia nauji pranešimai apie sveiką gyvenimo būdą – mitybą, fizinę veiklą, dvasios tobulinimą ir kitus jo aspektus. Sveikatos patarimų autoriai – tiek specialistai, tiek mėgėjai, konkuruoja tarpusavyje, siūlydami „tinkamiausią, sveikiausią ir efektyviausią“ judėjimo, valgymo ar mąstymo būdą. Kaip išsirinkti iš tokios galybės pasiūlos, į ką kreipti dėmesį norint gerinti savo gyvenimo kokybę ir kodėl verta rūpintis savo sveikata? Pasak kovos menų trenerio Romualdo Petkevičiaus, nusiraminti, sudėlioti savo mintis į vietas ir stiprinti savo fizinę sveikatą kiekvienam gali padėti taiči mankšta. Tai – senovės kinų kovos menas, iš pirmo žvilgsnio nė neprimenantis kovos judesių, tačiau savyje slepiantis didelę jėgą ir prasmę.

Vieni Romualdą Petkevičių pažįsta kaip karate, taiči ar švelnios savigynos sistemos trenerį, kiti – kaip buvusį apsaugos darbuotoją, treti – kaip gitaros ir filosofijos mylėtoją. Romualdas LTCAMPUS papasakojo, kodėl savo sveikatą puoselėti naudinga nuo pat jaunų dienų, kuo ypatinga taiči mankšta bei pasidalino savo mintimis apie kiekvienam svarbius gyvenime dalykus.

 

– Kaip atėjote į sportininko, kovotojo kelią? Kas paskatino paskirti savo gyvenimą kūno bei dvasios sveikatos tobulinimui?

Gal kiek nuvilsiu, tačiau nesu kovotojas, nors ir mokausi kovos. O ir mano gyvenimas nėra skirtas vien tik savo kūno ir dvasios tobulinimui. Kūną ir dvasią paprastai tobulina pats gyvenimas. Senatvė daro veidą rimtesnį, o dvasią gludina vidiniai išgyvenimai bei santykiai su aplinka. Už sportą ir kovą žymiai svarbiau meilė ir išmintis. Sportas yra limituojamas pasaulio ar kiemo rekordais. O meilė yra begalinė. Dar išmintis sako, kad verta būti sveikam. Artimi žmonės ne mažiau svarbu. Net ir tolimi, jeigu jiems nepelnytai sunku.

 

– Kaip Jūsų gyvenime atsirado taiči? Kodėl šis judėjimo ir dvasinio tobulėjimo būdas Jums atrodo pats tinkamiausias?

Tai či atsirado tada, kai tapo aišku, kad tai pati sveikiausia, įdomiausia ir efektyviausia kovos meno forma, jei tai praktikuoji būtent taip – sveikai, įdomiai ir efektyviai. Dabar manau, kad nėra kito būdo, kuris taip visapusiškai ugdytų žmogaus gebėjimus, pavyzdžiui, tokius, kaip veikti kiekvienu kūno tašku, harmoningai lavinti abi rankas, būti lengvu, kai esi sunkus, taupyti jėgas,  generuoti Fa Jin (vidinės energijos pliūpsnį), ypatingai jausti pokyčius, ir ne vien kovoje. Žinoma, viso to aš mokausi su džiaugsmu. Į klausimą galėčiau atsakyti ir įprastai: tai či vysto pusiausvyros jausmą, stiprina sąnarius, gerina lankstumą, vysto kvėpavimą, lavina judesių koordinaciją, normalizuoja kraujospūdį, harmoningai įjungia į veiklą abu smegenų pusrutulius, mažina stresą, formuoja nuosaikų požiūrį į gyvenimo reiškinius. Ir svarbiausia: visą laiką tave veda vis aukštyn į tobulesnę būtį.

 

– Turbūt sutiksite, ne kiekvienas jaunas žmogus šiais laikais linkęs savo laisvalaikį leisti aktyviai. Tai galima sieti su „visagale“ tinginyste, laisvalaikio leidimu virtualiame pasaulyje, laiko stoka, etc. Vis dėlto, kodėl aktyviai judėti patartina (o gal net būtina) ir jaunam žmogui?

Aktyvumą galima interpretuoti įvairiai. Pagal Tai či principus, didžiausias aktyvumas yra tada, kai nieko neveiki. Tačiau žinoti tik šią frazę dar nieko nereiškia. Ji turi būti paremta tikslingo kelių dešimtmečių darbo patirtimi. O kodėl būtina judėti, paaiškinti labai paprasta. Kai žmogus aktyviai, neviršydamas savo įgimtų energijos resursų juda – jis treniruoja visas organizmo sistemas. Organizme suaktyvinama kraujotaka, limfos tekėjimas, reguliuojama medžiagų apykaita. Būtent dėl to po aktyvaus judėjimo žmogus kokybiškai ilsisi, geriau miega, turi žymiai mažiau sveikatą griaunančių pagundų, gali lengvai atsispirti blogiems įpročiams. Taip pat, sportuodamas, aktyviai leisdamas laisvalaikį, asmuo tampa kūrybiškas, lavina bei greitina savo mąstymą, geriau jaučiasi. Jeigu viršysime savo organizmo pajėgumus, gausime tik atvirkšią rezultatą. Čia, kaip ir visur – sveikas protas, savistaba bei laipsniškumas vaidina pagrindinį vaidmenį. Sveikatos bazė ir geri įpročiai gali būti formuojami jau jaunystėje. Kuo anksčiau tai suvoksite, tuo daugiau gražesnės ateities turėsite.

Judėjimas ne tik gydo, bet ir užkerta kelią ankstyvam senėjimui.

– Nemokamos taiči mankštos Vilniuje klaidingai pristatomos kaip „mankštos senjorams“. Kodėl taip yra? Kuo taiči mankšta patraukli ir naudinga jauno žmogaus kūnui bei dvasiai?

Kai man buvo 20 metų, aš taip pat sakiau, kad tai tik mankšta senukams. Po 20 metų taip nebegalvojau. Šiais laikais tam, kad mankšta būtų patraukli, ji turi būti stipriai paremta reklama, būti madinga, arba žadėti rezultatą. Šiais kriterijais vadovautis lengva. Kur kas sunkiau žinoti tai, kas turi amžiną vertę. Kur kas lengviau būti stipriam, nei išmintingam. O išmintis kiekviename sporto klube nesimėto. Siekiant išminties, būtinas gilus darbas su savimi. Tai či mankštos naudingos bet kam. Tačiau, kad sužinotum, kokia įvairovė slypi  jose, vien mokytojo žodžių nepakanka. Dar reikia supratimo ir pastangų. Gyvenimas bėga lėtai. Medis auga neskubėdamas. Taiči yra tarsi viso gyvenimo tėkmė ir tas, kas susilieja su ja, tobulėja be pastangų.  Visi greiti metodai yra trumpalaikiai ir dirbtiniai. O mums juk patinka natūralumas. Brandus jaunuolis yra visos valstybės puošmena. Kur jūs tokie?

 

–Taiči žinoma kaip senovės kinų kovos menas, nors iš pirmo žvilgsnio – tai ramūs, lėti, harmoningi judesiai, neprimenantys filmų su kovos meistru Bruce Lee. Ar lėtus taiči judesius galima panaudoti, tarkime, ginantis?

Bruce Lee iki šiol man yra žavus mokytojas, ieškotojas, filosofas. Imponuoja tai, kad savo ieškojimuose jis buvo laisvas, nors ir susaistytas kino industrijos pančiais.  Jis buvo greitas. Tai či yra viena greičiausių kovinių sistemų, tačiau internete, youtube Jūs nerasite video siužetų, kuriuose vaizduojamas Taiči smūgių pritaikymas, nes tai visada gali baigtis kažkieno mirtimi. O iš pirmo žvilgsnio net nepagalvotumei. Esmė tame, kad aukšto lygio kovų meistrai nežudo ir nežaloja. Juk kovos menas skirtas visai ne tam. Ir jie tai žino.

– Sutikite, eilinis pilietis mieliau renkasi sporto klubą ir greitai pasiekiamus rezultatus, nei tam tikras fizines praktikas, kuriose svarbus ir dvasinio tobulėjimo aspektas. Kodėl, Jūsų nuomone, taip yra?

Taip yra dėl to, kad  matomi dalykai yra matomi, o kas yra dvasia – nepaaiškins net geriausias specialistas. Taigi renkamės tai, ką matome. Tačiau ne viskas, kas akivaizdu, yra tikra.

– Šiandien mityboje sparčiai populiarėja „atsisakymo“ tendencijos – vegetarai nevalgo mėsos, veganai – jokių gyvūninės kilmės produktų, žaliavalgiai – nevalgo termiškai apdoroto maisto. Jūsų nuomone, tai – panacėja, mada, nesusipratimas?

Kraštutinumų reikėtų vengti. Bet koks pozityvus kraštutinumas veda atgal į negatyvų procesą, tam, kad įsivyrautų harmonija. Ligos yra puikus to pavyzdys. Dar daugiau, ne visada mokslu pagristi teiginiai, kuriais vadovaujamasi kuriant tokias sistemas, tiksliai „dera“ prie žmonių organizmų įvairovės. Tiksliau sakant, yra žmonių, kurie sąmoningai beveik nieko nevalgo ir gyvena. Tačiau visuotinio sterilumo tendencija nesterilioje aplinkoje yra neįmanoma. Kiek aplink matome žmonių, kurie tiesiog nemeluoja? Nulį. O būtų gerai, jei aplink matytume tik tiesą. Taip ir šiuo atveju – Visatos arba Dievo dėsniai yra universalūs, ir nuo jų nepasislėpsi. Kad sukurti save tobulą, kaip mašiną, kurioje teka labai sveikas kraujas, plaka ypatingai mylinti širdis ir veikia smegenys, nesupančiotos problemų – reiškia tapti robotu. Kodėl mes norime tapti sveikais robotais prieš tai neišsiaiškinę, kas yra žmogus, ir ko jam iš tikrųjų reikia? Bet kokiu atveju, siekis save tobulinti yra sveikintinas. Be to, jis susijęs su ieškojimais, kūryba. Taigi, aš į žaliavalgystę, veganizmą ir t.t. žiūriu ir pozityviai, ir negatyviai, arba niekaip.

– Dalyje visuomenės vyrauja toks stereotipas, kad norint efektyviai sportuoti, būtinai reikia turėti daug valios, kantrybės, pinigų, laiko, daug vietos etc. Kaip paneigtumėte šį mitą, o gal tame slypi dalis tiesos?

Į tiesą kelių nėra. Bet visada yra kelias į save. Valia yra prievarta, ji blogas pagalbininkas. Meilė – universali energija, ji yra visur ir visada. Jeigu nors kiek mylime save ir kitus, galime nuveikti išties daug. Yra geras posakis, kurį radau skaitydamas Kurtą Vonegutą: „Jeigu kariauti, tai tik meilės fronte“. Iš tikrųjų, šis veiksmų laukas dar ilgai bus platus ir laisvas, nes tik lovos yra siauros… Taigi veikime ne per prievartą, o iš meilės ir supratimo.

Be jokios abejonės, tame sporte, kurį siūlo industrija, reikia būtent valios, pinigų, laiko, vietos, inventoriaus ir rezultato augimo. Tai vienas kelias, kaip tapti robotu, panašiu į kitus tokius pat. Kitas galėtų būti laisvės nuo viso to, kas paminėta prieš tai, kelias. Turiu omeny tai, kad visuomenė neturėtų būti visą laiką vedžiojama, kaip šunytis už pavadėlio. Žmogus pats turėtų spręsti, kaip jam sportuoti, gyventi ir maitintis. Kantrybės, iš tiesų, reikia, nes be jos ir meilė neauga. Sportas su visa jo infrastruktūra ir gražiais pavadinimais tapo paslaugų ir pardavimų sfera. Ir tai veikia efektyviai, o žmonės sportuoja efektyviai. Greičiau, aukščiau, toliau! Vis dėlto, geriausias mokytojas sau esi tu pats. Žmogus gilumoje viską žino. Tik ženkime pirmą žingsnį. Specialistų reikia tada, kai susergama ir tenka gelbėti sveikatą. Rinkimės kelią, kad nesirgti. Tam, kad gyventi, valios, laiko, pinigų ir daug vietos nereikia. Mūsų gyvenimas yra visas reikalingas laikas. Kai fizinė kultūra tampa gyvenimo, kasdienybės dalimi, netenka kalbėti apie „dar kažkokį kitą laiką“, skiriamą sportui. Visa yra viena. Tą garsų olimpinį šūkį keisčiau į „Lėčiau, žemiau, arčiau“, ką iššifravus reikštų: nusileiskime ant žemės, būkime arčiau savęs ir sulėtinkime apsisukimus, kad taptų įmanoma suvokti, kas su mumis vyksta. Tam tikrai padės Jūsų kasdienė judėjimo praktika, kurią dar teks atrasti pačiam.

– Ar palaikote LTCAMPUS iniciatyvą, blaivias ir progresą skatinančias idėjas? Kaip manote, kokių tikslų galima pasiekti susiburiant į savanoriška veikla grįstą bendruomenę? 

Palaikau. Kaip kitaip, nejaugi galėčiau pritart degradacijai? Tuojau pat pašalinčiau iš Lietuvos alkoholį, jei tik būtų mano valia. Į alkoholio gamybą veltui įdėta per daug žmogiško triūso. Reikia viskuo, kas gera sukurta, naudotis pagal paskirtį. Kalbant apie bendruomenes, turiu pastebėti, kad jos ne visada būna draugiškos ir vieningos, tačiau tobulėti kartu bendruomenei turėtų būti siekiamybė. Žmonės buriasi pagal interesų ratą ir gali siekti bet kokių savų tikslų ir jų pasiekti. Tačiau dėl išpūsto Ego, finansinių interesų ir visa ko komercializacijos, neatsakingai prarandami žmogiški ryšiai arba apskritai esmės pajauta. Tada miršta draugystės, bendruomenės ir organizacijos arba jos tampa bei atsiranda betikslės. Todėl ateityje reikia įrodyti, kad gali būti ir kitaip.

Daugiau informacijos

Kalbino Viktorija Petkevičiūtė