Akvilė Plaipaitė. Bokalų kilnoti nenoriu – ką daryti?

Pagrindinis skirtumas tarp vasaros ir rugsėjo mėnesio Vilniuje yra tas, kad viešąjame transporte (o ir lengvųjų automobilių spūstyse) atsiranda naujų veidų – jauniausiųjų studentų. Prieš kelerius metus ir aš buvau panaši, ką tik į studentijos luomą įstojusi mergaičiukė. „Akademinis“ pasaulis mane viliojo visu pajėgumu – naujos pažintys, veikla, įspūdžiai ir taip toliau. Tiesa, laikui bėgant pastebėjau, kad daugumos studentiškų renginių tikslas (ar bent jau kulminacija) visur yra vienodas – kuo labiau (ar įmantriau) padidinti tuščių alkoholio tarų skaičių.

Alus – geriausias vaistas?

Ir labai sunku nuo to pabėgti – bendrabučio „prirašymai“, „fuksų“ stovyklos, bendri kurso ar fakulteto vakarėliai ar netgi vadinamieji „langai“ tarp paskaitų yra palydimi klausimu: „Tai gal alaus?“ Tokios studentiškos tradicijos įsišaknijusios labai giliai ir skaičiuoja jau ne vieną dešimtmetį bei nežinia kiek studentų kartų.

Štai pavyzdžiui pirmakursių stovyklų metu alkoholio vartojimas yra ko ne įtrauktas į renginio programą. Niekada nepamiršiu to, kai pirmosiomis stovyklos valandomis buvo imtasi užsiemimo, kurio metu reikėjo leisti degtinės butelį per rankas ir stengtis apsukti kuo daugiau ratų bei kuo greičiau išgerti butelio turinį. O negeriančių dalyvių buvo paprašyta „pamiršti savo principus ir prisijungti prie visų“.

Vėliau tokius „apsiforminusius“ pirmakursius pasitinka kurso šventės („cementovkės“, „betonovkės“ ir niekas vieningai negali atsakyti, kaip jos vadinasi vėlesniais kursais), kuriuose spaudimas tai pat būna labai stiprus. Pradedant nuo to, kad elementariai nėra daugiau ką veikti, kol visa kompanija, įsijautusį į kokį nors gėrimo žaidimą, baigiant tuo, kad gali sulaukti kreivų žvilgsnių ar net replikų.

Vieno universiteto renginio uždaramojo vakarėlio metu buvau gerokai peršalusi. Užuot pasilikusi namie, nusprendžiau padaryti eksperimentą ir pavaikštinėti po barą, kuriame vyko linksmybės, su arbatos puodeliu. Kitų studentų reakcijos buvo gana nuspėjamos ir panašios vienos į kitas:„Kodėl taip nestipriai?“, „Kas čia? Arbata?“, „Ar bokalų pritrūko?“ O vienas mano, ironiškai tariant, mėgstamiausių buvo – „Gerk alaus – jis labiau padeda“.

Išvada viena – tiesiog ateiti pasiklausyti koncerto negalima. Tad kur rasti bendraminčių studentams, kuriems bokalų kilnojimas gerokai pabodo arba niekada nebuvo prie širdies?

Kalti iškreipti stereotipai

Šiek tiek panaršius pavyko atrasti prevencinę organizaciją LKJBS „Žingsnis“, kurios pagrindinis tikslas – skleisti kitokį pavyzdį apie pasilinksminimo būdus. Jų atstovas Darius Stonys pasidalino panašiais pastebėjimais.

Vaikinas nėra linkęs badyti pirštais ir ieškoti kaltų. „Niekada nevartojau nei alkoholio, nei tabako –tiesiog pasisekė nuo ankstyvų metų išsiugdyti stiprų psichologinį atsparumą. Savo ruožtu džiaugiuosi, kad tai leido į bendraamžių gėrimą pažvelgti kitaip – suvokiant, jog ne visi tai daro savo noru. Atvykęs į tokią stereotipų suformuotą aplinką, studentas dažnai yra spaudžiamas socialinių normų. Todėl gėrimas draugų kompanijoje dažniausiai yra vartojimo priežastis, o ne pasiteisinimas“, – sakė pašnekovas norėdamas parodyti, kad bendraamžių įtaka vaidina labai svarbų vaidmenį.

„Niekam ne paslaptis, kaip laisvai pasijaučia studentai, ištrūkę iš tėvų namų ir nuo šiol gyvenantys galimybių kupiname mieste. Neretai tai suprantama kaip proga linksmintis, vartoti alkoholį ir pamiršti atsakomybę. Tiesa tokia, kad studentai gerokai pervertina savo bendraamžių vartojimo lygį ir remiasi iškraipytais stereotipais“, – analizavo susidariusią situaciją Darius.

O kas toliau?

Jaunatviškas maksimalizmas būdingas daugumai jaunų studentų, todėl pirmuose kursuose suderinti paskaitas, atsiskaitymus bei audringus pasilinksminimus atrodo paprasta. Absoliutinti negalima, yra atvejų, kai pagavę pirmąją laisvės bangą ir išsilakstę studentai vėliau surimtėja ir tai nesukelia didelių problemų gyvenime. Tačiau taip nutinka ne visada.

Apie tai užsimena ir Darius: „Blogiausia, jog intensyvaus alkoholio vartojimo žala nėra iškart akivaizdi, o veikia kaip uždelsto veikimo sprogmuo: galima įsisukti į ratą, kai vis sunkiau sekti universiteto paskaitas, todėl problemos nustumiamos ir linksminamasi daugiau, tačiau iš šio ciklo nėra lengva išeiti. Po kelerių metų vartojimo asmuo akivaizdžiai degraduoja tiek savo žiniomis, tiek socialiniu įvaizdžiu, kai jų smegenų kamieninėms ląstelėms padaryta rimta žala“, –sakė pašnekovas.

Paklaustas, kaip įsivaizduoja tolesnę ateitį, vaikinas pateikia gerų naujienų. „Sunku prognozuoti, kaip keisis situacija artėjant kartų lūžiui. Kol kas tendencija išlieka stipri – kiekvienais metais alkoholį vartojančių žmonių skaičius Lietuvoje mažėja“, – sakė Darius pateikdamas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento statistiką, teigiančią, jog 2012-aisiais daugiau nei aštuoni iš dešimties 15–64 metų amžiaus asmenų yra vartoję alkoholinių gėrimų (82,0 proc.), kas yra beveik 5 proc. mažiau nei 2008-aisiais.

Visgi džiaugtis LKJBS „Žingsnio“ atstovas neskuba. „Kelia nerimą tai, jog alkoholio ir tabako kompanijos yra nusitaikiusios į jaunimą kaip į potencialius viso gyvenimo klientus. Seimo nuosprendis drausti alkoholio įsigijimą iki 20-ies metų šios problemos neišsprendžia, o tik didina nelegalų importą ir šešėlinę rinką. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, abstitencijos per prievartą projektai dažniausiai nebuvo sėkmingi. Vartojimas nėra lengvai valdomas ir priklauso nuo daugybės veiksnių“, – dalinosi pamąstymais vaikinas.

Riboti laisvę – klaida

Raktu į blaivų pasilinksminimą Darius ir jo komanda laiko šilto bendravimo atmosferą. „Sudarius tokias sąlygas, išnyksta stimulas vartoti, nes tas dirbtinai lengvas kelias per alkoholio vartojimą įsilieti į bendruomenę tampa nebereikalingas. Dingsta kaukės, aplinkos spaudimas, žmonės jaučiasi laisvai ir gali būti nuoširdūs sau ir kitiems.“

Tokį tikslą LKJBS „Žingsnis“ kelia savo pagrindinėje veikloje – stovyklose moksleiviams ir studentams. „Kai kurie atvyksta į stovyklas ir prisipažįsta, jog tai yra vieninteliai jų blaivūs savaitgaliai per visus metus. Niekada nekritikuojame jų pasirinkimo, tik laukiame stovyklose, kurios daug kam tampa užuovėja. Visada lengviau gyventi, kai tavo sąmonė nėra įsprausta į kampelį, o turi pasirinkimo laisvę. Mes savo bendraamžiams tik parodome alternatyvą – sąmoningą, blaivų gyvenimo būdą, o toliau sprendžia ir renkasi jie patys“, –džiaugiasi darbo vaisiais Darius.

Jaunimas bijo būti savimi

„Dabar yra festivalių laikai, vasarą kiekvieną savaitgalį galima aplankyti po didelį muzikinį festivalį, kuriame yra ne tik ežeras ar jūra. Tai niekam nepaslaptis, jaunimas važiuoja „nusitašyti“ – nusifotografuoti su to festivalio atributika, kontrolinėmis apyrankėmis ir užsitaginti „facebooke“. Tada atrodys, kad jie leidžia laiką puikiai ir yra populiarūs“, – stiprios kritikos pasilinksminimų kultūrai negaili ir kitas mano pašnekovas – vienas iš nealkoholinių vakarėlių „Varom“ organizatorių Simonas Dailidė.

Vertindamas dabartinę situaciją, vaikinas nėra nusiteikęs itin optimistiškai: „Jaunimas renkasi jam primetamą pasilinksminimo būdą, „kultūrą“. Jie bijo būti savimi ir daryti ištiesų tai, ką nori daryti, kaip nori švęsti ar linksmintis. Renkasi tą tekėjimą pasroviui. Taip dažnai gabūs, talentingi žmonės įsisuka į tą tekėjimą, ir jis nuneša juos toli.Dabar tokie laikai, kai žmonės labai skiriasi, nebežino, ką reiškia puoselėti santykius, daug vienišų mamų augina vaikus, pilni vaikų namai nelaimingų vaikų, begalės išsigimimų… Didžiąją dalį to nurašyčiau alkoholiui, nes panagrinėjus smulkiau iki jo ir prieinama“, – nuogąstavo Simonas, nesidrovėdamas įvardyti ir blaivaus gyvenimo pranašumus:

„Būdamas blaivus žmogus yra kūrybiškesnis, laisvesnis. Jau vien tai, kad jis išsilaisvinęs iš stereotipo gerti – jį padaro gerokai laisvesniu žmogumi. Kiek pažįstu nuostabių žmonių, kurie kuria, realizuoja save per menus, muziką, bet pažįstu ir tokių, kurie gyvenime tikrai kankinasi ir nežino, ko iš gyvenimo nori, todėl geria. Geria, kad nereiktų galvoti nei apie ateitį, nei apie dabartį…“

Išeitis yra, bet ar yra to siekiančių?

„Jeigu nori, bet neturi, vadinasi – nepakankamai nori“, – populiarusis aforizmas išsprūsta iš Simono lūpų paklausus, ar jis mano, kad visą situaciją galima pakreipti geresne linkme. „Reikia tik noro, užsispyrimo ir viską galima pakeisti. Žinoma, reikia daug noro ir daug užsispyrimo!“ – juokėsi blaivininkas.

„Tai turėtume daryti visi, kurie supranta, kas vyksta, ir negyvena tuo ritmu. Tikrai daug nuveikti gali valstybė, įstatyminė bazė. Pagal PSO (Pasaulio sveikatos organizacijos) duomenis, yra trys kertiniai punktai, kuriais galima pasiekti gerų rezultatų. Tai yra reklama, kaina ir prieinamumas. Jei uždraustume alkoholio reklamą, padidintume jo kainą ir iškeltume produkciją į specializuotas parduotuves, praėjus vos 20 metų viskas pasikeistų kardinaliai. Bet tam reikia stiprios politinės valios, kurios Lietuvoje mažumėlę trūksta. Šiuo metu blaivybės pusę palaiko palyginti nedidelės grupelės, išsimėčiusios po visą Lietuvą“, – ateities galimybes vardijo pašnekovas.

„Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje atsirado ir tiek blaivių festivalių, stovyklų, renginių. Reikia tuo džiaugtis ir palaikyti geras iniciatyvas. Tikiu, kad su metais visi šie blaivūs judėjimai tik augs ir populiarės. Tai ateis į madą“, – šypsosi Simonas, mintimis permetęs viską, ką galima nuveikti nekilnojant alkoholio sklidinos taurės. Pašnekovas sutinka, kad blaiviam atsipalaidavimui labiausiai tinka aktyvi veikla. „Blaivas žmogus dažnai nori kai ko daugiau iš gyvenimo nei sėdėti prie stalo ar važinėti po festivalius. Galima puikiai leisti laiką sportuojant, vaikštant su bendraminčiais į žygius, skraidant, plaukiojant, kuriant, būnant socialiai aktyviems. Čia galima tęsti sąrašą ir plėstis daug. Galite sakyti, kad visa tai galima daryti ir išgėrus… O ar bandėte kitaip? Gyvenimas blaiviai yra kokybiškesnis, tu gali pasitikėti savimi, nes tau nereikia kažko išgerti, kad būtum kitoks. Tu žinai, kad visada esi tu“, – tiesiog spinduliuodamas entuziazmu dėstė Simonas.

Nuo ko pradėti?

Tiek aš, tiek mano pašnekovai sutinka, kad geriausias būdas išvengti alkoholio maratono – įsitraukti į sau malonią veiklą bei susirasti alternatyvių pasilinksminimo būdų.

Kur jų ieškoti? Procedūra gana paparasta – tereikia susirasti vieną, o kiti tarsi virusiniai filmukai „facebook“ tinklalapyje suras jus patys.

Dabar naują sezoną pradeda nealkoholiniai vakarėliai – „Varom“ bei „Yoga rave“. Šių dviejų renginių tikslas tas pats, tačiau jie patys yra šiek tiek skirtingi, todėl kiekvienas gali išsirinkti pasilinksminimo būdą pagal savo skonį. „Varom“ yra labai elementarūs bei tradiciniai vakarėliai su garsiomis grupėmis ir šokiais iki paryčių, skirtumas tik tas, kad niekam neprireikia sutepti sąnarių šokiams alkoholiu. Tuo tarpu „Yoga rave“ renginiuose prie šokių prisijungia dar ir kitokių programos elementų – joga, masažai, gyvo garso koncertai bei vienas kitas įdomus seminaras. Kas smagiausia, abu šie renginiai vyksta įvairiuose miestuose!

Taip pat spalio pabaigoje Vilniuje laukia stovykla studentams „Tiltas“, organizuojama Dariaus ir jo komandos iš organizacijos LKJBS „Žingsnis“. Kaip sakė pats pašnekovas, kviesdamas dalyvauti renginyje: „Ten susirenka žmonės, kurie myli gyvenimą.“

Ir galiausiai, jeigu išvardyti renginiai kol kas jums yra didelis iššūkis – visada galima pradėti nuo mažų žingsnelių. Kurie, žinoma, gali būti ristele – dalyvaujant bėgime už blaivią Lietuvą. Jis vyksta kiekvieną pirmą mėnesio penktadienį Vilniuje – nuo Katedros aikštės iki Seimo bei atgal.

Būtų naivu tikėtis, kad per porą metų studentija vietoj „fuksų“ stovyklų susirinks į „Tiltą“ ar vietoj „cementovkės“ draugiškai su kurso draugais užsuks į „Varom“, tačiau gera žinoti, kad man ir visiems, kenčiantiems nuo bendraamžių spaudimo vartoti, pasirinkimas yra.

Bernardinai.lt

Alkoholikas Darius: „Visuomenė nežino, kokia liga yra alkoholizmas“

Patirtis, prilygstanti Charleso Bukowskio istorijoms. 20 metų, praleistų psichiatrinėse, narkologiniuose, ir vienatvės bei gyvenimo prasmės klausimas, iškylantis „asmeniniame dugne“. Tiek daug šeimų išskyręs, draugų bei bičiulių palaidojęs alkoholizmas – liga, apie kurią tiek daug kalbame, ir taip mažai žinome. Kuo išskirtinė ši liga? Kodėl tiek mažai žmonių pasveiksta? Kaip elgtis artimiesiems? O svarbiausia – ko griebtis, kai nebėra už ko?

Kada Jūs pradėjote sirgti alkoholizmu?

Aš pirmą kartą alkoholio paragavau būdamas 12-kos metų. Po metų pasirodė pirmosios pasekmės. Tais laikais – milicijos įskaita, narkologinio įskaita, psichiatrinės įskaita, mokyklos įskaita… Vienu žodžiu, visas galimas įskaitas jau turėjau būdamas 13-kos metų.

Aš niekada nesuprasdavau žmonių, kurie gali išgerti truputį, tarkime, butelį alaus, nes man visuomet reikėjo iki „smigimo“. Tiesiog, ko gero, buvau užprogramuotas alkoholizmui.

Sakydavau, jog turiu tokią svajonę – išmokti gerti saikingai, nes aš niekada nežinojau, kas tai yra. Man nepavykdavo gerti saikingai: nepabaigus vieno, jau reikėdavo galvoti, kur gauti dar.

Kitaip tariant, išgeri tą pirmą taurelę, tą butelį alaus, tuos 200 gramų Starkos,šventai įsitikinęs, kad gersi tik vieną dieną, pavyzdžiui, tik penktadienį, arba tik šitame bare…

Ir po to niekaip negalėdavau suprasti, kaip ir kodėl aš po savaitės kažkokioje landynėje sėdžiu ir geriu odekoloną. Aš juk visai nesiruošiau to daryti! Neturėjau net tokios svajonės.

Prieš pakeldamas tą pirmąją taurelę niekada negalvojau, kad dabar gersiu ir atsidursiu beprotnamyje arba kalėjime. Kažkokia nesąmonė, ar ne? Mano fantazija nenešė iki tiek. Arba nesakiau: geriu tam, kad tapčiau alkoholiku. Juk norėjau būti bet kuo – gaisrininku, muzikantu, dailininku… Bet liga nesirinko.

Kokią baisiausią patirtį iš to laikotarpio, kai smarkiai gėrėte, atmenate ar galite papasakoti?

Baisiausias patyrimas buvo prieš pat metant gerti, kai jau neturėjau nei kur eiti, nei kur gyventi. Apsistojęs tuo metu buvau Klaipėdoje, „eilinė“ žmona išvarė iš namų su visais daiktais.

Iš kažkur gavau pinigų ir gėriau negalėdamas nei prisigerti, nei išsipagirioti negerdamas. Tokia ta būsena buvo, kai pirmą kartą rimtai apėmė siaubas. Tada pirmą kartą paklausiau: Dieve, kas dabar?

Tie „vaistai“, kurie visados padėdavo, man nebepadėjo. Atsipeikėjau eilinį sykį psichiatrinėje pririštas, su lašelinėmis. Tada ir atėjo aiškus suvokimas, kad aš dabar išeisiu iš tos psichiatrinės ir viskas. Numirsiu patvoryje. Kaip tik tą dieną, beje, buvo mano gimtadienis. Man suėjo 33 metai.

Vidinis siaubas ir kraupios realybės suvokimas buvo tas atspirties taškas. Pasakiau sau: nuo šiol darysiu viską, kad daugiau to nebūtų. Ir viskas. Nuo to laiko dingo noras gerti, atsirado noras gyventi, gyventi kitaip. Tai yra didžiausias stebuklas.

Kiek metų iš viso nebegeriate?

Rugpjūčio mėnesį, mano gimimo dieną, suėjo 12 metų.

Šiandien galbūt galite atsakyti: alkoholizmas – fizinė ar psichinė liga?

Alkoholis yra trijų dimensijų liga: dvasinė, psichinė ir fizinė. Šiose trijose dimensijose viskas griūva. Svarbiausia yra gydyti dvasią. Kai pradedi gydyti dvasią, atsigauna ir kūnas, ir protas. Tai ir yra fenomenas.

Kuo išskirtinė ši liga?

Alkoholizmas labiausiai yra, vadinkime taip, neigimo liga. Neigi visą laiką ir visą laiką ieškai blogesnių: „Ne, aš ne toks… O va tas, tas tai geria! Aš tai dar čia nieko…“ arba „Va, jis jau ir į kelnes šlapinasi, o aš dar tik truputį, tai dar čia nieko baisaus…“, „Va, jisai jau konteinery sėdi! O aš dar tik vieną ranką įkišau…“

Tikras atsitikimas: du benamiai sėdi laiptinėje ir barasi. Vienas rodo į kitą: „O šitas… Šitas tai jau į kelnes myža… Aš tai dar ne, aš dar išeinu!” Bet kažkodėl abudu gyvena laiptinėje.

Žinote, alkoholikas, kaip sakoma, gali pragerti viską išskyrus savo „aš“. Alkoholikas yra žmogus, kuris, sėdėdamas visiškame šiukšlyne, visiškame minuse į kitus sugeba žiūrėti iš aukšto. Tai ir yra šitos ligos išskirtinumas.

Neretai manoma, kad alkoholikas yra bevalis, paskutinis šunsnukis, žmogus be moralės… Ar visuomenė (šeima) skiria tą ribą tarp žmogaus valios ir ligos?

Alkoholizmas su valia neturi nieko bendro. „Anonimikai“ JAV turi tokį posakį: valia nepadeda sergant dviem ligom – alkoholizmu ir diarėja. Negali sau pasakyti: aš dabar sukaupsiu valios jėgas ir neviduriuosiu.

Ligų klasifikacijoje (pagal sunkumą) alkoholizmas yra lygiai tokia pati liga kaip vėžys ir cukrinis diabetas. Bet yra ta „socialinė gėda“, kad tai yra kažkokia „gėdinga liga“, ypač moterų alkoholizmo atveju.

Vyrai, rodos, dar nėra taip smarkiai smerkiami: jeigu koks vyras apsišlapinęs voliojasi – dar nieko baisaus, bet jeigu moteris – tai jau siaubas…

Aš atsimenu, kai iš paskutinės psichiatrinės išėjau, man sanitarė atidavė daiktus, užsilikusius 25 litus ir sako: „Taigi dar galėjai gerti!“ Aš jai atsakau: „Jeigu būčiau galėjęs, tai tikrai būčiau gėręs.“

Juk neturėjau svajonės „sėsti ant baltų arklių“ ir atsirasti šitoje psichiatrinėje. Tarytum daugiau be to aš neturiu ką veikti. Sakau jai: „Taigi čia liga“, o ji man atrėžia: „Kokia čia liga?! Čia pasileidimas!.. Čia reikia valios…“

Taigi, net patys medikai skatina šitą mitą, kad, norint mesti gerti, reikia turėti mistinės valios. Aš jums galiu pasakyti tik tiek, kad valingesnių žmonių už alkoholikus ir narkomanus nėra, ypač tada, kai reikia „gauti“.

Mes padarysime viską: visus apgausime, pereisime miestą 3 kartus skersai išilgai, bet gausime. Tik kai mes išgeriame – valia pasibaigia.

Alkoholikas yra labai valingas žmogus: jis gali spręsti kokį verslo klausimą, mėnesių mėnesius gali negerti, bet likus 5 minutėms iki finišo tiesiosios jis pagalvoja: va dabar jau beveik viskas baigta, ir reiktų išgerti. Ir viskas nueina perniek.

Man irgi taip gyvenime yra daug kartų buvę: reikalai susitvarko, viskas klostosi gera linkme, bet kažko trūksta, ta viduj skylė yra, kurią užkemši alkoholiu. Ir galvoji sau (iš karto iliuziją susikuri), kad jeigu išgersi, kažkas bus kitaip. Bus dar geriau. Išgeri ir viskas griūna. Čia ir pasibaigia visa valia.

Kur yra (ir ar yra) ta riba tarp pasyvaus išgėrinėjimo ir priklausomybės?

Gerai būtų žinoti, kur yra ta riba ir prieš tą ribą sustoti. Kaip tik ir sakoma apie alkoholizmą, narkomaniją ar kitas priklausomybės ligas: kai galime sustoti, mes nenorim, kai norime – nebegalim.

Labai plona ta riba tarp stipraus išgėrinėjimo, piktnaudžiavimo alkoholiu ir alkoholizmo. Pavyzdžiui, vienas žmogus gali gerti visą gyvenimą, bet jis nebūtinai taps alkoholiku, o kitam (mano atveju) užtenka tik paragauti… Tai ir yra baisiausia, kad niekada nežinai, kaip ir kur gali „atsidurti“.

Žmonės dar yra skirstomi į saikingai geriančius, stipriai geriančius ir alkoholikus. Saikingai geriantis yra tas, kuris šie tiek išgeria ir jam nebereikia daugiau.

Stipriai geriantis – tas, kuris jau piktnaudžiauja, gali kenkti savo sveikatai, tačiau, pasikeitus aplinkybėms, tarkime, žmonai pagrasinus skyrybomis, darbdaviui – atleidimu iš darbo, sugeba iš karto nustoti gerti arba pradeda gerti saikingai.

Alkoholiko tokios aplinkybės visiškai neveikia, jam yra tas pat. Man ne kartą yra buvę, kad atsibusdavau ligoninėje po alkoholinės komos, išsitraukdavau lašelines ir eidavau gerti.

Man sakydavo gydytojai: „Tu turi čia pagulėti kelias dienas, mes tave išgelbėjome iš komos!..“, o aš sakydavau: „Jūs man neaiškinkite“ ir eidavau toliau gerti. Tai yra visiškas proto apsėdimas.

Kiekvienas turim sąžinę ir moralinius įsitikinimus, bet tas potraukis yra stipresnis. Žmona sako: „Tiktai per mano lavoną“, gulasi prie durų, o tu peržengi ją ir eini toliau.

Ar įmanoma būti alkoholiku ir gerti po nedaug arba gerti labai retai?

Tikrai ne. Nėra tarpinio varianto – „šiek tiek alkoholikas“, kaip kad ir moteris negali būti „šiek tiek nėščia“. Ir visi tie pasakymai – mažiau gerti, saikingiau gerti – alkoholikui vis tiek vieną dieną baigsis tragedija.

Kaip reaguoja alkoholiko artimieji, supratę, kad jis/ji grimzta į dugną?

Yra du keliai: arba šeima visiškai nusisuka, arba dangsto (apsimeta, jog nėra jokios problemos, ir daro „meškos paslaugą“). Pirminis kelias yra geresnis. Bent kyla žmogui šios toks stimulas stotis ant kojų.

Antrasis kelias, kai už tave tvarko visus reikalus: skambina, sumoka baudas, skolas, komunalinius mokesčius… Tai tik skatina tave toliau vegetuoti ir parazituoti. Jautiesi, kad turi užnugarį: kažkas ateis ir sutvarkys viską už tave.

Lietuvoje yra taikančių Aleksandro Dovženkos psichokodavimo metodą ar kitaip dar vadinamąjį įtaigos metodą „gersi – mirsi“. Kokia Jūsų nuomonė apie šią praktiką? Gal teko pačiam susidurti/taikyti?

Aš turiu kritišką požiūrį šiuo klausimu. Kai gydytojas pasirašo, kad „gersi – mirsi“, man atrodo, yra kažkokia mistika. Nė vienas gydytojas, davęs Hipokrato priesaiką, nepasirašys tokios „diagnozės“. Be to, alkoholikui nesvarbu, nes jis eis ir gers. Aš pažįstu žmonių, kurie „užsikodavę“ iš karto ėjo pabandyti, ar kodas „veikia“… Ir jie gyvi iki šiol.

Man pačiam jau vėlyvose gėrimo stadijose buvo atėjęs supratimas, kad jeigu gersiu – mirsiu, negersiu – mirsiu, bet kažkaip tai geriant – drąsiau… Tad tokia tai yra „gudri“ ši liga.

Iš pašalės klausančiam žmogui, kuris nėra priklausomas nuo alkoholio, tokie žodžiai kaip „gersiu – mirsiu, negersiu – mirsiu“ atrodo nesuprantami. Tačiau patys alkoholikai, kai prabylama apie jų problemą, atrėžia, kad jų niekas nesupranta. Kaip yra iš tiesų?

Bėda ta, kad alkoholikas pats savęs nesupranta (jau nekalbant apie kitus). Aš daugybę metų savęs nesupratau, ir jeigu ne „12-kos žingsnių“ programa, aš gal ir iki šiol nebūčiau savęs supratęs.

Iš tiesų reikėjo įsigilinti į priežastis, kodėl aš iš viso pradėjau gerti. Ir šiandien galiu atsakyti, jog todėl, kad man nebuvo patogu gyventi šitame pasaulyje. Aš nieko nesupratau apie šitą pasaulį, o čia išgėriau, ir vau! Viską supratau.

Alkoholis išėda tą didžiulę skylę, ir negerdamas tu tą skylę gali užkimšti seksu, lengvais narkotikais, lošimu. O tada dar prasideda „bajeriai“: penki telefonai, septyni kompiuteriai, ir vis prabangesnių dalykų reikia…

Bet ta skylė neužsipildo materialiais dalykais, tik dvasiniais. Altruizmu. Kai pradedi padėti kitiems žmonėms, tada ir išlipi iš savo galvos.

Alkoholikas yra perdėtai susitelkęs į save. Jam niekas daugiau nerūpi aplinkui, tik jis pats. Mėgstamiausi žodžiai – „aš“, „mano“, „man“. „12-os žingsnių programa“ egocentrizmą pakeičia altruizmu, tuomet pradeda rūpėti kiti žmonės.

Man tai buvo stebuklas, kai staiga pradėjo rūpėti, kaip gyvena mano mama. Man 30 metų buvo tas pat, kaip ji gyvena.

Kaip gyvena tėvas? Kaip gyvena mano vaikai? O gal galima padėti ir kitiems alkoholikams? Dabar atradau naują pomėgį, kuris irgi mane patį nustebino: einu pas gailestingąsias seseris, sriubą dalinu benamiams.

Man tai buvo nebūdinga. Nesąmonė! Sriubą dalinti… Bet kai pradedi padėti kitiems žmonėms, žmonės pradeda padėti ir tau. Ir visose sferose taip.

Šiandien įvyko stebuklas mano gyvenime – „12-os žingsnių programos“ dėka aš nežinau nė vienos priežasties, kodėl turėčiau gerti.

Kiekvieną dieną atsikeli, padėkoji Dievui ir eini gyventi, nesiskųsdamas, kaip viskas blogai, kaip visi tavęs nesupranta, neklausdamas savęs, kas bus po dešimties metų…
Nes, rodos, visą laiką žmogus gyveni arba vakar, arba dešimt metų į priekį, o šiandienos nėra. „12-os žingsnių programos“ dėka pradedi gyventi šiandiena.

O kaip susidoroti su socialiniu spaudimu: visi geria, o ką, tu negersi?

(juokiasi) Vienas iš tų retorinių klausimų: o ką reikės pasakyti, kai man pasiūlys išgerti? Žinai, per 12 metų gal kas vieną kartą ir pasiūlė. Kas įdomiausia, atsakiau: „Negeriu“, ir niekas net neklausė, kodėl.

Bet kaip visą tai yra sureikšminama – ką pasakys aplinkiniai. Kodėl jiems turėtų būti įdomu, kodėl aš negeriu? Niekam iš tiesų neįdomu.

Tada supranti, kad negerti, nerūkyti yra visiškai normalu. O kas labiausiai bando prikišti, tas pats didžiausią problemą turi.

Aš pats ankščiau būdavau tas, kuris prie kiekvieno prisikabins, nes nėra, su kuo išgerti, ir jeigu kas negeria, provokuoji: „Tu manęs negerbi!“ ir panašiai.

Kalbant plačiau apie priklausomybes, ar teisinga būtų sakyti, kad tas, kuris turi kažkokią vieną priklausomybę (tai gali būti kad ir rūkymas) yra padidintoje rizikos grupėje?

Mano požiūriu, jeigu turi kokią priklausomybę, gali lengvai užkibti už bet ko. Aš, tarkime, nesu priklausomas nuo lošimų, bet į lošimų namus neinu, nes man tai yra rizikos grupė.

Pažįstu žmonių, kurie mėgsta dangstytis tuo, kad jie negeria: „Aš negeriu, tai galiu mamos butą pralošti kazino“, „Aš negeriu, tai galiu rūkyti žolę“, „Aš negeriu, galiu sau leisti tabletes ėsti saujomis.“

Vieną kitu pakeisti yra labai paprasta. Vienas iš mūsų bendrijos senbuvių yra labai gerai pasakęs, kad raminamieji vaistai yra alkoholis tabletėmis.

Jūs jau daug metų savanoriaujate Anoniminių alkoholikų (AA) susirinkimuose, mėginate padėti nuo alkoholizmo kenčiantiems žmonėms. Sakykite, koks yra šių susitikimų veiksmingumas? Ar užtenka tik lankyti susirinkimus norint išgyti?

Galiu pasakyti tik tiek, kad šiuo metu Lietuvoje apytikriai yra apie 1000 žmonių, lankančių susirinkimus. Iš jų, sveikstančių pagal „12-os žingsnių programą“, gal tik kokie 200.

Vaikščioti į susirinkimus ir sveikti – du skirtingi dalykai. Aš irgi po to, kai pirmą kartą atėjau į AA susirinkimą, dar 4 metus ten negrįžau. Bet kelias buvo parodytas, visuomet žinojau, kur yra tos durys.

Esminė AA narystės sąlyga – noras mesti gerti. Bet tai nėra sveikimo sąlyga. Pažįstu žmonių, kurie 6 metus negeria, ir juos po to išveža į psichiatrinę ligoninę, nes jie į sieną galvą daužo. Kodėl? Nes nesugeba gyventi blaivūs.

Neseniai vienas alkoholikas Londone pasikorė, nors negėrė 15 metų. Ne taip viskas paprasta. Gali ir blaivas išsikraustyti iš proto. Reikia atskirti: esu abstinencijoje ir esu blaivas.

Būdamas abstinencijoje gali išlikti toks pat agresyvus aplinkiniams tiek fizinio, tiek psichologinio smurto prasme, kaip ir negerdamas.

Matote, norint ne tik mesti gerti, bet ir realiai pasveikti, neužtenka vien tik lankyti susirinkimus.

Kaip rašoma „12-os žingsnių“ programoje, būtina (skaito iš knygos): „Atlikti sąžinės sąskaitą, pripažinti asmeninius trūkumus, atlyginti žalą tiems, kuriems esi pakenkęs, ryžtis padėti kitiems, tikėti į Dievą ir pasitikėti juo.

Siekiant visiškai pasveikti, būtina daug jėgų skirti darbui su alkoholikais.“

Pokalbio pradžioje esate minėjęs, kad nustojote gerti po to, kai Jus ištiko nušvitimas. Ar šį nušvitimą derėtų sieti su tam tikra Dievo apvaizda?

Iki to laiko, tiesą sakant, aš buvau visiškai netikintis. Tačiau iš tiesų šiandien esu tikintis. Kai suvedžiau, raštu susirašiau, kas vyko per tą laiką mano gyvenime, – šiandien čia neturėčiau sėdėti.

Kiek kartų mane yra radę pusnyse, vežę į ligonines, traukę iš alkoholinių komų… Aš pažinojau daugybę žmonių, kurie gėrė ir mažiau ir buvo gudresni, bet šiandien jie visi – po žeme.

Tiek sutapimų negali būti. Ankščiau galvodavau: o kaip man čia pasisekė! Aš toks „krūtas“! Bet kad ir „krūtesnius“ užkasdavo.

Eini per senamiestį ir atsimeni: čia su tuo gėriau, čia su tuo… Nebėra tų žmonių. Kas – perdozavo, kas – mirė, ką – nužudė, kas – pasikorė, kas – iš devinto aukšto iššoko… Bet jų jau nebėra. Tai kas aš čia toks, kad man čia taip pasisekė?

Kadangi gyvename įvairių religijų apsuptyje, žmonėms šiandien aktualu, koksai tas Jūsų Dievas: ar krikščionių, žydų, musulmonų ar kt.? Ir ar tai yra svarbu?

Dievas yra toks, koks kiekvienam asmeniškai yra suprantamas. Tai – individualus reikalas. Mes galime padėti bet kokio tikėjimo žmonėms. Kaip rašo AA knygoje: „Tarp mūsų yra ir katalikų, ir protestantų, ir žydų, keletas musulmonų ir netgi induistų“.

Aš asmeniškai esu padėjęs ir krišnaitams. Religijų skirtumas čia mažiausia problema. Nėra privaloma tikėti, reikia tik turėti noro tikėti, ir tai ateis savaime.
Kadangi gyvenu katalikiškoje šalyje, ir mano tėvai, ir seneliai yra katalikai, aš nieko neieškojau. AA knyga, kuri buvo parašyta Jungtinėse Valstijose, remiasi katalikiška tradicija, o ypač – Jokūbo laišku.

Svarbiausia tezė: „Tikėjimas be darbų yra negimęs.“ Aš galiu atsigulęs ant lovos kiek nori tikėti ir fantazuoti, kad rytoj bus geriau, bet jeigu aš piršo nepajudinsiu, nebus geriau.

Svarbiausia, pasikartosiu, norint išgyti – reikia turėti nuolankumo. Kas tas nuolankumas? Aš pats ilgai nesupratau šio žodžio reikšmės. Nuolankumas, kaip aš dabar sakau, yra susitaikymas su tuo, ko negali pakeisti.

Tai – priėmimas savęs tokio, koks esi, ir pasaulio toks, koks jis yra. Pasaulis nesikeis dėl manęs, aš turiu keistis dėl pasaulio.

Laura Kešytė

Bernardinai.lt

Vaidas Radzevičius: „Sveika siela – sveikame kūne”

„Kūnas yra mano transporto priemonė, kuri man padeda kelionėje“ sako Vaidas Radzevičius

Vaidas Radzevičius – vienas geriausių Lietuvoje vegetarinės virtuvės virėjų, ne tik gaminantis, bet ir besidalinantis savo patirtimi vegetarinių valgių gamybos kursuose ir paskaitose apie mitybą. Sveikai gyvenantis vyras mielai sutiko pasidalinti savo mintimis ir prisidėti prie projekto „Aš – už sveiką Lietuvą“.

Sveikoje sieloje – sveikas kūnas

Vaidas posakį „sveikame kūne – sveika siela“ mėgsta naudoti atvirkščiai. „Sveika gyvensena įprastai siejama tik su fiziniu kūnu. Aš manau, kad ir nuo dvasinių dalykų gali priklausyti žmogaus fizinis stovis. Jeigu mano santykiai su aplinka yra geri, tai harmonizuojasi ir fizinis būvis. Na pavyzdžiui, jeigu gyvenu harmonijoj su visais gyvais padarėliais, gyvenančiais žemėje, tai natūraliai jų valgyti aš negaliu. Taip pat ir visos bėdos bei ligos – jos yra neteisingo gyvenimo pasekmės. Tai kaip simptomai, pagal kuriuos aš galiu spręsti, kur aš turiu problemų santykiuose su aplinkiniais žmonėmis ir su Dievu.“

Esminis lūžis

Pašnekovas pasakoja, kad augo doroje, sąžiningoje ir tvarkingoje šeimoje. „Tačiau aš visada buvau kitoks, nei mane auklėjo. Nuo pat vaikystės man patiko virti, kepti, sukiotis virtuvėje. Pakalbėjom su tėvais ir nusprendėm, kad aš turėčiau būti inžinierius“ – šypsosi Vaidas – „ir nors mano vidus visiškai tam prieštaravo, bet tai buvo prestižinė specialybė, ir reikėjo klausyti tėvų. Studijavau iki paskutinių metų ketvirto kurso, bet niekada nemačiau tikslo, kodėl aš čia esu. Man reikėjo rezultatų čia ir dabar. Posakį „ką pasėsi – tą ir pjausi“ dabar suprantu pilnai, nes sėjau savo norus ir troškimus, jų siekiau visokiais būdais, o paskui reikėjo už tai atkentėti. Susidėjau su blogais žmonėmis, materialinės gėrybės atrodė svarbiausias dalykas, jų siekiau nelabai legaliais būdais. Nemačiau prasmės daug kur, todėl save realizuodavau gatvėje, kur viskas man buvo aišku. Žinoma reikėjo atkentėti ir tokio elgesio pasekmes – net keletą kartų buvau izoliuotas nuo visuomenės. Tada atrodė, kad tai didžiausia bausmė. Dabar suprantu, kad įkalinimo įstaigos yra auklėjamoji priemonė, ir, beje, labai veiksminga. Ten sutvarko dienos rėžimą: visada tuo pat metu žadina, tuo pat metu maitina, tuo pat metu užima aktyvia veikla. Ten įstato protą į rėžimą, kuris labai reikalingas mūsų visuomenėje. Tai galėčiau įvardinti kaip lūžį, kuris buvo esminis mano gyvenime“ – patirtimi dalinasi vyras ir priduria – „tačiau kita be galo svarbi priežastis, kuri privertė mane pasikeisti, buvo mamos meilė. Man net suvokti sunku, kiek mama gali iškęsti, palaikyti ir mylėti savo vaiką. Ir tai, ką aš priverčiau ją iškentėti, buvo milžiniška paskata pokyčiams. Apie jos kantrybę ir meilę galima būtų knygą parašyti“ – šypsosi pašnekovas.

Netarnaukime kūnui

Vaidas pasakoja, jog anksčiau buvo sunku laikytis sveikos gyvensenos normų, nes nesuprato, kodėl reikia daryti vienaip ar kitaip. „Man visada buvo svarbu išsiaiškinti priežastis, o ne sekti pavyzdžiais. Mes turime tiek daug pasirinkimų, kaip galime patenkinti vieną ar kitą fizinį poreikį – skanesnis maistas, geresni kvepalai, gražesnė muzika. Visi jie skirti mūsų fizinio kūno jutimams: regai, uoslei, klausai, skoniui ar lytėjimui. Virš jausmų yra protas, kuris gauna informaciją patenkinus vieną iš jausmų. Virš proto yra intelektas – tai teisingas daiktų suvokimas. Tai nėra apsiskaitymas, ar proto išraiška, kaip dažniausiai suvokiama. Tai yra energija, kuri gali sukontroliuoti protą ir jausmus. Žmogus gali daug žinoti apie rūkymo žalą, tačiau jeigu jo intelektas žemas, ta energija silpna, vadinasi jis vis tiek rūkys, nors ir turės informaciją. Stiprus intelektas gali sulaikyti jausmų poreikius – žinau kad tai blogai, ir to nedarau. Visa tai žinant yra kur kas lengviau laikytis savo nuostatų ir gyvenimo būdo. Reikia suprasti, jog mūsų kūnas yra tarsi automobilis, kuris tarnauja mums. Mes jį prižiūrime, tvarkome, kad jis mus vestų tikslo link. Juk visi mes suvokiame, kad tarnauti automobiliui yra kvailystė, tačiau kodėl taip dažnai pasiduodame kūno poreikiams?“ – retoriškai klausia vyras.

Nėra nieko neįmanomo

Vaidas pasakoja suvokęs, jog žmogus susitapatina su savo aplinka. „Pamačiau tarsi iš šono, jog greitai situacija taps nebevaldoma – alkoholis, nusikaltimai, narkotikai ir linksminimasis paromis tapo norma. Supratau, jog taip tęstis nebegali. Sunkiausia buvo visus tuos tariamus draugus ir tą aplinką palikti ir nusigręžti. Atrodo, juk tiek laiko stengeisi užsitarnauti tam tikrą statusą gatvėje, didelis pasiekimas buvo tai, jog kažkas tavęs bijo… Ir dabar visa tai palikti? Atrodė neįmanoma. Nežinojau, ar ta aplinka mane paleis. Nežinojau, kur ieškoti patarimo, tad nuėjau į bažnyčią. Prašiau pagalbos ir nuorodų, kaip toliau elgtis. Išėjęs iš bažnyčios sutikau vaikiną iš „Harė Krišna“ bendruomenės, dalinusį knygas. Prakalbėjau su juo dvi valandas gatvėje, vis dairydamasis, ar kas iš pažįstamų manęs nemato“ – šypsosi vyras – „Jau tada supratau, jog atsitiktinumų nebūna. Po kurio laiko sekmadienį, eidamas į mišias, vėl sutikau tą patį vaikiną, su kuriuo vėl praleidau porą valandų. Buvau katalikas, tačiau juk visose religijose Dievas yra vienas. Nesigailiu dėl nieko, kas nutiko mano gyvenime ir kokias pamokas man teko iškentėti. Viską tikrai pakartočiau. Nes tai juk yra mano kelias, kuris privedė mane prie to gyvenimo, kurį gyvenu dabar. Turiu nuostabią žmoną, dviejų mėnesių dukrytę. Visi gyvename sveiką gyvenimo būdą kaime, priklausome Vaišnavų šeimai, visuomenėje labiau žinomai kaip krišnaitams. Noriu pabrėžti, kad nėra nieko neįmanomo. Turime stebėti, kokie žmonės mus supa. Tarp sveikų žmonių gali būti sveikas, tarp narkomanų – tapsi narkomanu, būdamas šalia švarių žmonių tapsi švarus. Tik kiekvienas turime rasti savo kelią.“ – sako Vaidas Radzevičius.

Straipsnis parengtas vykdant sveiko gyvenimo pavyzdžių projektą „Aš – už sveiką Lietuvą“, Evelina Valiulytė, http://www.sveikuoliai.lt. Nuotraukos: V.Radzevičiaus asmeninis archyvas.

13 alkoholio vartojimo pasekmių

KODĖL TAMPAME PRIKLAUSOMI IR KAIP TO IŠVENGTI?

Psichoterapeutas Aurelijus Veryga: „Atsikračius priklausomybių, gyvenimas tik gerėja ir tampa visavertis“

Nuo pat vaikystės mums skiepijama, kad savo sveikatą saugoti privalu. Deja, blogi įpročiai nemažai daliai visuomenės yra tapę „atsipalaidavimo“, komunikacijos būdu ar tiesiog rutina. Tokią tendenciją lengvai pastebėsime savaitgalio vakarą išėję pasivaikščioti sostinės gatvėmis. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento duomenimis, 2012 m. vienam 15 metų ir vyresniam gyventojui teko 15,44 litro gryno alkoholio. Tyrimų duomenimis, beveik trečdalis Lietuvos gyventojų rūko. Vieniems tai – tik statistika, kitiems, kaip bebūtų apmaudu – tamsi kasdienybė ir skaudi problema. Kokios tokio didelio toksinių medžiagų suvartojimo priežastys, kas turėtų rūpintis šios problemos sprendimu ir ką daryti, norint atsikratyti kamuojančios priklausomybės?

Biomedicinos mokslų daktaras Aurelijus Veryga – žmogus, jau daugiau nei dešimtmetį su priklausomybėmis kovojantis tiek teoriškai, tiek praktiškai. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentas, Biomedicininių tyrimų instituto mokslo darbuotojas, nervų sistemos tyrimų centro „Neuromeda“ gydytojas psichiatras, Baltijos šalių tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas – tai dar ne visa žinomo psichiatro veikla. Su Aurelijumi kalbėjomės apie priklausomybės ligų priežastis, apraiškas, rezultatus bei aiškinomės, kodėl ir kaip savo sveikatą saugoti būtina kiekvienam. Pasak Aurelijaus, „didelė problema yra tame, kad mes ilgai nepastebime savo priklausomybių, jas pastebėję – nesiimame atitinkamų priemonių, o jei apie mūsų problemą užsimena artimieji – mes jos nepripažįstame ir supykstame. Taip neturėtų būti, nebijokime spręsti savo bėdų“ – sako specialistas.

PRIKLAUSOMI GALIME TAPTI IR PSICHOLOGIŠKAI, IR FIZIŠKAI

–Kokios, bendrai kalbant, priežastys žmonėms kelia priklausomybes?

 

Tai labai platus klausimas. Žmonės yra labai skirtingi, bet, žinoma, visgi yra tam tikri dėsningumai, paaiškinantys didžiąją dalį problemų, tame tarpe, ir priklausomybes. Vis dėlto, kiekvienu atveju reikėtų žiūrėti į problemą individualiai ir atskirai, nes žmonės auga skirtinguose kontekstuose. Vienam priklausomybę skatinančiu veiksniu gali būti šeima, kurioje, pavyzdžiui, tėvai savo asmeniniu pavyzdžiu vienaip ar kitaip skatina savo vaikus elgtis negatyviai. Kiti vaikai atvirkščiai – užauga labai geroje aplinkoje, ir jiems priklausomybių startas gali priartėti vėliau, jiems išėjus iš namų ir, pavyzdžiui, patekus į terpę, kurioje klesti priklausomybės. Šiuos aspektus tam tikra prasme uždengia dalykai, kurių mes nei stebim, nei pastebim – tai yra visa viešoji erdvė, kuri po lašiuką lašina ir taip pat suformuoja tam tikras nuostatas. Pavyzdžiui, nuolatos viešojoje erdvėje pasikartojančios žinutės, kad išgerti yra gerai, nesvarbu, ar tau gerai, ar tau blogai, ar tau liūdna, ar linksma. Tai pakartojama keliasdešimt kartų per dieną, sistemingai ir visur – kino filmuose, serialuose, laikraščiuose, bet kur. Žmogus apie alkoholį gali išgirsti tiek darbe, tiek pas gydytoją, mokykloje, praktiškai visur. Tačiau neretai tas žinutes imame pastebėti tik tada, kai mums pabandoma pasakyti, kad iš tikrųjų žmogus gali tiesiog gyventi kitaip, be taurelės, be dūmo. Dar vienas dalykas – specialistai, susiduriantys su priklausomybių ligų profilaktika, dažnai užmiršta, kad yra didžiulis mechanizmas, gyvenantis ir uždirbantis iš žmonių priklausomybių – rizikingo ir žalingo jų gyvenimo. Už viso to slypi didelė industrija, besimaitinanti žmonių silpnybėmis, labai gerai žinodama visus industrijos mechanizmo veikimo principus. Jie žino, kad žmogų užtenka padaryti priklausomą ir po to jis pats gins savo žalingą elgesį, pyks, jei kas norės atimti jo įprotį, žmogus stovės tos pramonės pusėje ir ją gins. Visa šita industrija bando palaikyti reikiamą, verslo veikimą užtikrinančią atmosferą įvairiausiais būdais: rengdama renginius, norėdama būti pastebėta, nuolatos patikindama, kad vartoti jų parduodamą produktą yra gerai, pirkdama straipsnius ir t.t. Taigi, visi mano paminėti reiškiniai sukuria tam tikrą erdvę, kurioje atsiduria žmogus su savo genetika, šeimos ir ugdymo istorija, nuo ko būtent ir priklauso, ar mes priimame tas žinutes, mus persekiojančias viešojoje erdvėje, ar ne, ar įgyjame priklausomybių, ar ne. Žmogaus priklausomybei įtaką daro ir genetika, ir psichologija, ir biochemija. Na, o kalbant paprastai, priklausomybė atsiranda pakitus hormonų apykaitai žmogaus smegenyse. Žmogus nebegali gyventi be vienos ar kitos medžiagos, ką jau kalbėti apie jos vartojimo nutraukimą. Jaučiamas diskomfortas, žmogus negali lengvai su tuo susitvarkyti ir tai tampa didele problema tiek pačiam žmogui, tiek aplinkiniams.

– Kas, jūsų nuomone, pirmiausiai turėtų formuoti priklausomybių prevenciją – individas, šeima, mokykla, valstybė?

 

Iš tikrųjų įdomus klausimas, nes, priklausomai nuo to, kokioje auditorijoje jį užduosime, visuomet gausime skirtingą atsakymą. Jeigu klausime politikų, jie visada pasakys, kad svarbiausia – šeima ir mokykla. Jeigu klausime šeimos, ji sakys, kad formuoti tam tikras nuostatas turi mokykla ir politikai. Asmeninės atsakomybės šiuo klausimu nemato praktiškai niekas. Na, žinoma, tarkime, politikai gali priiminėti įstatymus, įteisinti veiksmingas priemones, kurios apribotų priėjimą prie tam tikrų kenksmingų medžiagų, bet tas nedaroma arba daroma neefektyviai. Yra nemažai pavyzdžių užsienio šalyse, kuriose kietos priemonės puikiai veikia. Didžiausią įspūdį man daro Islandija. Šioje šalyje alkoholį bei tabako gaminius vartoja tiek vaikų, kiek mūsų šalyje to nedaro – jei kalbėsime apie 15-16 metų paauglius, tai Islandijoje šioje amžiaus grupėje alkoholį ir tabaką vartoja vos keli procentai. Lietuvoje vos keli procentai nevartoja, ar jaučiate skirtumą? Kartą vienoje konferencijoje paklausėme Islandijos atstovų, ką jie darė, kad sumažintų minėtų medžiagų vartojimą tarp paauglių. Jie atsakė, kad darė „viską, kas efektyvu“ – paslėpė minėtas prekes nuo vaikų akių, reguliavo vartojimą, skyrė didelius pinigus paauglių užimtumui. Įsivaizduokite, vien Reikjavike, kur gyventojų penkis kartus mažiau, nei Vilniuje, vaikų užimtumo skatinimui buvo skirta bene trys šimtai milijonų eurų, ir štai, jie turi rezultatą – jų vaikų rūko tiek, kiek pas mus nerūko. Lietuvoje didelė bėda tame, kad jeigu jau pradedi kalbėti apie kokią nors priemonę, galinčią sumažinti alkoholio, tabako ar narkotikų vartojimą, ta priemonė tuojau pat kam nors neįtiks, bus daug ginčijamasi, sakoma, kad tai „daug kainuos“ ir t.t. Mano nuomone, reikėtų tiesiog imtis visų įmanomų racionalių ir efektyvių priemonių, neskirstyti jų į geresnes ir blogesnes, paprasčiausiai jų imtis ir jos puikiai veiks. Bet kokiu atveju, kiekviena iš klausime paminėtų institucijų turi savo vaidmenį ir užduotį. Šeimos paprastai nori, kad jų vaikai būtų sveiki. Tačiau, kai paklausi tėvų, ar jų konkretus elgesys, tarkime alkoholio vartojimas ar rūkymas yra susijęs su didesne rizika, kad jų vaikai ims vartoti minėtas medžiagas ir ar tėvai sutiktų nutraukti tų medžiagų vartojimą iki kol suaugs jų vaikai, prasideda įvairūs išvedžiojimai. Aš, kaip individas, turiu savo uždavinius, kuriuos galiu vykdyti, aš galiu tvardyti save, man nereikia vartoti jokių kenksmingų medžiagų ir tai yra mano valioje. Jeigu kalbėsime apie mokyklą, tai ji turi savus uždavinius, savus elgesio modelius ir mokytojai turi atitinkamai elgtis, rodyti gerą pavyzdį, vykdyti tam tikras sveikos gyvensenos skatinimo programas. Jei kalbame apie politikus, jų valioje – įstatymų priiminėjimas, programų, numatančių tam tikras prevencines priemones, finansavimas. Kol visi šie sektoriai neveikia kartu, nieko nesigaus. Čia galiu pateikti tokį pavyzdį: jeigu aš ir esu atsakingas tėvas, stengiuosi gerai auklėti savo vaikus, vis tiek puikiai suprantu, kad yra tėvų, kurie to nedaro; mano vaikas vieną dieną išeina į mokyklą, papuola į aplinką, kuri yra visokia, su įvairiausiomis žinutėmis. Dėl to vaikui paauglystėje dažnai ateina kritinis laikas, kurio metu, kol neįvyks tam tikras lūžis, tėvų įtaka vaidins labai menką vaidmenį. Tą vaidmenį vaidina kiti vaikai, neretai iš probleminių šeimų, ir aš, net ir labai stengdamasis, negaliu būti tikras, kad mano vaikas išvengs galimų priklausomybių ir visa kita. Aš negaliu jo aptverti tvora, neleisti bendrauti su kitais vaikais, juk būtų dar blogiau. Taigi, kiekvienas mūsų turime tam tikrus uždavinius ir turime juos spręsti. Čia norėčiau paneigti ir tokį mitą, kad viskas priklauso nuo gydytojų, kad jie turėtų imtis kaži kokių priemonių. Gydytojai nei priiminėja įstatymus, nei mokyklose moko vaikus. Žinoma, gydytojai gali būti puikiu pavyzdžiu savo šeimoje, giminėje, savo pacientams, bet tai yra jau post factum, apie tai kalbame tik tada, kai įvyksta kažkas negera. Vis dėlto, savaip stengtis, kad kas nors pasikeistų, turime stengtis visi.

– Vis dėlto, kalbant bendrai, kokių priemonių reikėtų imtis visų pirma, norint spręsti mūsų visuomenėje eižėjančias priklausomybių problemas, jų mastus?

 

Yra tokia subtilybė – mes gyvename visuomenėje, kurioje absoliuti dauguma kol kas yra probleminė, persunkta tam tikro žalingo, negatyvaus elgesio. Todėl naivoka tikėtis, kad greitai suveiks kažkokios, pavyzdžiui, šviečiamosios priemonės. Taip yra todėl, kad suaugusio žmogaus mąstyseną pakeisti yra labai sunku. Tokiose probleminėse visuomenėse puikiai veikia vadinamosios „kietosios“ priemonės, atribojančios problemų turinčius žmones nuo jiems grėsmę keliančių aspektų, tai – įvairūs draudimai, reguliavimai, akcizai ir t.t. Prisiminkime 2009 metų krizę: kadangi krito žmonių pajamos, jie mažiau išgėrė, mažiau surūkė, ilgiau gyveno, tai rodo statistika. Sakytumėte, paradoksas, juk krizės metu išgyvename stresą, todėl griebiamės alkoholio, daugiau rūkome ir t.t. Kaip rodo patirtis, nieko panašaus nebuvo. Statistiniai duomenys rodo, kad nuo 2008 iki daugmaž 2011 metų alkoholio bei tabako gaminių vartojimas, mirčių dėl priklausomybių mastas buvo sumažėjęs. Pasibaigus krizei, viskas vėl pasisuko į kitą pusę – pradėjo augti žmonių pajamos, valstybė į tai neatsižvelgė ir nepakėlė mokesčių alkoholiui bei tabakui, o žmogaus juk tokia „natūra“ – jeigu turi daugiau pinigų, tai ir perki, o neretai dar ir „su atsarga“. Turime tokią didelę ydą – negalime stiklo palikti „neišgerto“, todėl tiesiog nusigyvename iki labai didelių problemų. Jei mūsų valstybė nesiims jokių veiksmų, kad spręstu pastarąsias problemas, mes turėsime dar didesnių bėdų. Vyrauja tokia keista iliuzija, kad žmonės išgeria todėl, kad neturi darbo, yra apsileidę arba apleisti artimųjų. Klausimas dvipusis: ar geriate dėl to, kad neturite darbo, ar neturite darbo todėl, kad geriate, neišsiblaivote, nesugebate į jį nueiti ar jį susirasti? Pripažinkime ir tai, kad vartojantis darbuotojas darbdaviui nereikalingas… Šias problemas būtina efektyviai spręsti.

KAIP ATPAŽINTI PRIKLAUSOMYBĘ?

–Sugrįžkime prie priklausomybės atpažinimo. Kaip charakterizuoti priklausomybę, iš kur žinoti, kad tai jau tikra problema ir ją būtina spręsti?

 

Neretai esminė bėda su priklausomybe yra ta, kad nors ji jau susiformavusi, jos pakankamai ilgai nesimato. Ir, to pasekoje, žmonės pratempia labai ilgą laiką, iki kol sulaukia labai rimtų pasekmių. Įsivaizduokime to mastus. Jeigu kalbėsime apie alkoholį, Lietuvoje 40% vyrų nuo 20 iki 64 metų nuo jo yra priklausomi. Praktiškai, vos ne kas antras gatvėje sutiktas vyras turi problemų dėl alkoholio vartojimo. Žinoma, tos problemos nebūtinai žmogų desocializuoja. Mūsų visuomenėje vyrauja toks klaidingas įsitikinimas, kad jeigu žmogus turi darbą, vairuoja prabangų automobilį, užima aukštas pareigas, tai kaip gi jis gali būti alkoholikas? Žmonės turi suprasti, kad alkoholizmą liudija ne vien asocialūs ir neturtingi asmenys. Didelė dalis alkoholizmu sergančių žmonių vaikšto apsirengę kostiumais, vairuoja gerą automobilį, turi šeimą, gerą darbą, jie numiršta visai ne nuo alkoholizmo, o nuo infarkto, insulto, skrandžio vėžio ir kitų ligų, kurių žmonės paprastai nesieja su alkoholio vartojimu.

Klausėte, kaip atpažinti priklausomybę. Yra daug jos požymių. Visų pirma, tai liudija tai, kad žmogus pradeda nebevaldyti proceso, bet procesas ima žmogų valdyti patį. Vienas tai parodančių ženklų yra, kai žmogus planuoja vienaip, o vyksta kitaip. Pavyzdžiui, sako, kad eina su draugais išgerti bokalo alaus, o grįžta vos paeidamas. Kitas priklausomybę rodantis dalykas – tolerancija pačiai priklausomybę keliančiai medžiagai. Paprastai žmonės augančios tolerancijos nepastebi. Jei imsime statistinį lietuvį, priklausomą nuo alkoholio, tai jo tolerancija alkoholiui nuo jo vartojimo pradžios paprastai būna išaugusi penkis – šešis kartus. T.y., jeigu vyrui iš pradžių užtekdavo išgerti du bokalus alaus, tai atsiradus alkoholio tolerancijai, jam gali neužtekti ir 10 bokalų. Taigi, žmogus ilgai galvoja, kad neturi priklausomybės iki tol, kol jo neužklumpa didelės bėdos, nors, ir tada priklausomas žmogus linkęs neigti, kad jis turi tokią problemą. Taip yra todėl, kad žmogui sunku susitaikyti, kad jis silpnas, kažko nebegali atsisakyti, kad tai yra liga. Aš kartais klausiu savo pacientų, ar jie galėtų nustoti vartoti alkoholį ar mesti rūkyti, jie man atsako, kad „taip, bet kada“. Aš sakau „gerai, pabandykite šitaip metus“, o man sakoma „taip ilgai? Artėja dukros vestuvės, žmonės klausinės, kodėl negeriu/nerūkau, tas, anas“… Jeigu taip žmogus kalba, vadinasi, jis nuo alkoholio ar tabako priklausomas jei ne fiziškai, tai bent jau psichologiškai tikrai. Jeigu žmogus patiria kokį nors diskomfortą, jis jau yra tam tikra prasme priklausomas, bet tai nereiškia, kad psichologinė priklausomybė lengvesnė už fizinę, nieko panašaus. Su savo psichika susitvarkyti nėra taip paprasta, psichika dažniau „paveda“ nei fizinis aspektas, juk sakoma, kad fizinį skausmą pašalinti lengviau, nei dvasinį. Dar vienas reiškinys, nurodantis priklausomybę, yra abstinencijos sindromas. Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, nedidelis kiekis alkoholio padeda žmogui atstatyti „normalią“ būseną, tai yra didelė problema, kadangi žmogus toliau nuodija savo organizmą ir tuo pačiu dar labiau didina savo priklausomybę.  Dar keli vešinčio žalingo įpročio liudytojai – žmogaus nesugebėjimas atlikti įprastų kasdienių pareigų (tarkime, žmogus nustoja eiti į darbą, ką nors susitaria su šeimos nariais ar draugais, bet to neįgyvendina); įkliūna pareigūnams vairuodamas arba darbo vietoje išgėręs, slaptai išgėrinėja. Tokie veiksmai – didelės problemos apraiška. Kartais mes linkę klaidingai pateisinti tokius poelgius, sakome „na, kam gi nepasitaiko“. Tam yra vienas atsakymas: to nepasitaiko sveiko proto žmogui, kuris neturi priklausomybės ir dėl jos nerizikuoja savo gerove. Tuo rizikuojančiam žmogui reikia skubios pagalbos.

LENGVŲ NUODINGŲ MEDŽIAGŲ NĖRA

–Šiais laikais, ypatingai tarp jaunų žmonių, nemenko populiarumo susilaukia „lengvieji“ gėrimai, „lengvesnės“ cigaretės laikomos mažiau kenksmingomis, paplitusi ir „lengvųjų“ narkotikų mada. Ar minėtosios medžiagos iš tikrųjų mažiau žalingos?

 

Na, vienas geras dalykas tame yra – jei jau žmonės ieško „lengvesnių“ būdų patenkinti savo svaiginimosi poreikį, vadinasi, jie budinasi, jiems darosi neramu dėl jų įpročių. Pradedama ieškoti žalingo poveikio riziką mažinančių priemonių – minėtų lengvųjų gėrimų, mažiau kenksmingo tabako ir t.t. Tai yra gerai, tačiau kyla klausimas, kiek tame tiesos ir kas formuoja tokią nuomonę. Esu ne kartą girdėjęs, kad jūsų minėtieji „lengvieji“ narkotikai, tarkime, kanapės, yra „augalas, kurį žmonės tūkstančius metų augina, vartoja ir nieko čia baisaus“. Bet palaukite, kokos medis, aguonos – taip pat augalai, bet medžiagų, išgaunamų iš šių augalų (kokaino, heroino) niekas nelaiko nekenksmingais sveikatai. Tas pats tabakas yra augalas, tas pats alkoholis yra dažniausiai gaminamas iš grūdų, šios medžiagos nėra kažkokios iškasenos, jos auga laukuose. Durnaropės ir visi kiti nuodingi augalai auga toje pačioje gamtoje, bet mes juk nepuolame jų vartoti – evoliucijos dėka, žmonių gyvybių sąskaita, išmokome atskirti, kas yra nuodinga, nes nuo to galime numirti. Nuodingas medžiagas mūsų organizmas atpažįsta: mes vemiame, viduriuojame, čiaudime, kosėjame ir t.t. Kažkodėl, suvalgę pagedusios silkės ir visą naktį pranegalavę, mes suprantame, kad nešviežios silkės valgyti nevalia, nes bus labai blogai. Tačiau vartodami alkoholį ir narkotines medžiagas, kažkodėl to nesuprantame, nors nuo šių dalykų negaluojame dar stipriau. Dar girdžiu žmones teigiant, kad kanapės vartojamos net šiuolaikinėje medicinoje, taip, jos vartojamos, bet vartojamas ir morfinas, pavojingas opiatas, kuris yra tikrai pavojingas ir vartojamas tik kritiniais atvejais, kai žmogus nebegali kęsti skausmo ir daugiau niekas jam negali padėti. Viskas, kas draudžiama, yra draudžiama tikrai ne veltui. Kalbant apie lengvuosius gėrimus, turiu pasakyti, kad tai – ir mados reikalas. Jei pažiūrėsime, kas juos geria, tai – jaunimas. Vyresnioji karta sako „ne, aš tokių dažytų cheminių nesąmonių negeriu, aš pasilieku prie rimtų, švarių gėrimų – degtinės, brendžio“. Visa tai nieko daugiau, kaip nuostatos. Esmė yra tame, kiek žmogus gauna paties etilo alkoholio, nesvarbu, ką jis geria, visa kita – šalutinis dalykas, įsivaizdavimas. Galiu pasakyti, kad nesvarbu, nuo ko žmogus prisigeria, ar nuo sidro, ar nuo degtinės, pažeidimai organizme yra praktiškai identiški, skirtumas gali būti tik tas, kad degtinė turi dar ir žalingą „vietinį“ poveikį, pavyzdžiui, nudegina ir pažeidžia stemplės, skrandžio audinius, kas gali būti vėžinių susirgimų priežastis. Nepavojingų gėrimų nėra. Už viso to vėl slypi visa industrija, pasipelnymo siekis; štai teigiama, kad alus turi naudingų mielių, vynas –antioksidantų… Tvarkoje, išimkite iš šių produktų alkoholį ir aš dėl to nesiginčysiu. Kalbant apie tabako gaminius, galiu pasakyti, kad tokio dalyko, kaip lengvos cigaretės nėra, tai – apgaulė. Visas cigarečių „lengvumas“ – jų filtrų skylutėse – kuo daugiau skylučių, tuo lengviau traukiasi dūmas, galime giliau jo įkvėpti, o jeigu dar paspausime kapsulę, kuri išskirs daug mentolo, paprasčiausiai nujautrinsime gleivines ir išjungsime natūralius gynybos mechanizmus – kosulį, čiaudulį ir t.t. Tačiau, nepriklausomai nuo cigaretės,  pats tabakas tai visiškai toks pats, dervų, smalkių kiekis yra toks pats. Visas tas lengvumas tik apgaulė, gal rūkantieji jau pastebėjo, kad ant pakelių nerašo cigarečių stiprumo, nes tai, kaip klaidinančią informaciją, uždraudė įstatymai.

–Pernai Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atlikto tyrimo duomenimis, narkotikų ir psichotropinių medžiagų vartojimas labiau paplitęs tarp vyrų nei tarp moterų. Kodėl išryškėja tokia tendencija?

 

Taip, ko gero, tai visuotinė tendencija. Taip yra greičiausiai dėl istorinių ir biologinių priežasčių. Pažiūrėkime į istoriją – juk visados gėrimai ir rūkymas labiau buvo vyrų reikalas, moteriai nei rūkyti, nei gerti niekad nepritiko. Kita vertus, moterų savisaugos instinktas yra žymiai labiau išvystytas nei vyrų. Genuose ir kraujyje yra užfiksuota, kad moteris turi ne tik išgyventi pati, bet ir išsaugoti savo būsimą vaiką, todėl moterys nelinkusios rizikingai elgtis. Pažiūrėkime į statistiką: berniukų gimsta daugiau nei mergaičių, bet vyrų ir miršta daugiau, nes jie labiau linkę rizikuoti – juk nuo mažens lipa aukščiau, važiuoja greičiau, nuolat varžosi tarpusavy. Žiūrint istoriškai, pirmykštėse bendruomenėse vyrai juk turėdavo rizikuoti, kad parneštų namo valgyti, gražiuoju mamuto juk nepartempsi. O šiandien vyrai tiesiog neturi, kur dėti to savo smalsumo ir jėgos – geria, kas daugiau, siekia įrodyti, kas „stipresnis“ ir t.t. Kas įdomiausia, kai vyrui prireikia apsilankyti pas gydytoją dėl vienos ar kitos problemos, jis bijo žymiai daugiau negu moteris, jo drąsa kažkur išgaruoja. Taigi, yra gamtinių bei genetinių aspektų, darančių įtaką tam, kad vyrai likę vartoti daugiau, bet yra ir jau minėti istoriškai susiformavę dalykai. Grįžkime kelis dešimtmečius į praeitį – viešumoje beveik negalėjai pamatyti rūkančios moters, o jeigu ji ir rūkydavo, tai slėpdavosi, rūkanti moteris nebuvo norma. Po Nepriklausomybės atkūrimo atėjusios alkoholio ir tabako pramonės tas nuostatas pakeitė, pasinaudodama moterų emancipacijos korta. Buvo kuriamos reklamos ir visuomenėje formuojama nuomonė, kad moteris turi būti laisva, ji gali elgtis ir būti tokia pat stipri, kaip vyras, gali išgerti ir parūkyti. Na, tai dabar moterys tą ir daro – rūko, geria, tačiau joms niekas nepasako, kad tokiu atveju teks ir numirti kaip vyrams. Juk vyrai neveltui gyvena 11 metų trumpiau – jie tiesiog elgiasi kitaip, negu moterys, ne todėl, kad vyrų kitokia biologija. Priklauso nuo tikėjimo ar požiūrio, bet gamta, arba Dievas, bando moterį apsaugoti nuo priklausomybių. Omenyje turiu tai, kad moteris prasčiau nei vyras toleruoja bet kokią psichoaktyvią medžiagą, tą patį alkoholį, na pavyzdžiui, moters organizmas pagamina mažiau fermentų, dėl to ji greičiau apsvaigsta. Rodos, toks organizmo mechanizmas turėtų apsaugoti moterį nuo priklausomybių, tačiau yra kitaip – priklausomybė moteriai vystosi greičiau, dėl biologinių aspektų jai sunkiau nutraukti vartojimą. Čia veikia ir socialiniai aspektai – viešumoje matyti neblaivią moterį yra neįprasta, bet neblaivų vyrą mes linkę visiškai nepelnytai toleruoti – išgėrusius matome ir kaimynus, ir Seimo narius, ir kunigus. Įsivaizduokite, kad Seime pasišlaistytų neblaivi moteris, kokia būtų reakcija? Taigi skandalas. Šis diskriminavimo momentas vis dar egzistuoja: jeigu vyrui vartoti alkoholį dar yra normalu ir gerai, tai kai moteris susiduria su priklausomybe – ją ir vyras palieka, ir iš darbo išmeta lauk. Neblaivi moteris visuomenės priimama žymiai sunkiau už neblaivų vyrą ir tai didelė problema.

– Kalbant apie moteris – esu girdėjusi atvejų, kai rūkymo priklausomybę turinčiai ir vaikelio besilaukiančiai moteriai ginekologas pataria staigiai nenustoti rūkyti, esą, taip organizmui „sukeliamas stresas ir tai gali atsiliepti vaisiui“. Kaip Jūs reaguojate į tokius specialistų komentarus?

 

Tiesą sakant, aš net neįsivaizduoju, kas nėščiajai turėtų atsitikti, kad jai šitaip išsijungtų prigimtinis instinktas – saugoti save ir naują gyvybę. Tai bet kokiu atveju susiję su tam tikru psichikos sutrikimu, tai nėra normalu. Pagalvokite, ar galėtumėte naudoti fizinį smurtą prieš savo vaiką? Tai rūkyti besilaukiant yra tas pats, jei ne blogiau. Rūkanti moteris rizikuoja persileidimu, vaikelio apsigimimu, nes rūkant šių problemų tikimybė išauga ženkliai. Moksliniai tyrimai rodo, kad nėštumo metu rūkiusių mamų vaikai turi daugiau raidos, adaptacijos, mokslo problemų, linkę dažniau sirgti, lyginant su nėštumo metu nerūkiusių moterų vaikais. Moterys arba nesupranta, arba nesuvokia apie to pavojingumą, arba nesikreipia ir nesulaukia reikiamos pagalbos, kad mestų rūkyti. Įprastai nėščiosios yra ypatingai motyvuotos mesti rūkyti, tačiau visgi rekomenduočiau tai padaryti iki nėštumo pradžios. Baisiausia, kad, kaip sakote, ir specialistai kartais nerekomenduoja nėščiajai mesti staigiai rūkyti. Kas čia per mokslinė fantastika? Jeigu jūs, būdama nėščia, susidursite su tokiu gydytojo „patarimu“, paprašykite gydytojo, kad jis parodytų nors vieną mokslinį šaltinį, kuriame būtų pasakyta, kad staigiai nustoti rūkyti yra blogai. Jokiu būdu netylėkite, nebijokite nueiti ir pas kitą specialistą. Žinokite, kad metusi rūkyti, tiek jūs, tiek jūsų vaikelis jausitės tik geriau ir tai teigiamai atsilieps abiejų sveikatai.

EGZISTUOJA IR KITOKIOS PRIKLAUSOMYBĖS

–Šiais laikais aktuali problema yra ir priklausomybės nuo įprastais laikomų reiškinių – interneto, socialinių tinklų, žaidimų ir t.t. Ar šios priklausomybės tokios pat pavojingos, nepaisant to, kad jos lyg ir nežaloja žmogaus organizmo?

Tas cheminio elemento nebuvimo aspektas dar nereiškia, kad atsiradus priklausomybei nuo jūsų minėtų dalykų smegenyse vyksta kitokie procesai, nei vartojant, tarkime, alkoholį ar narkotikus. Smegenyse esantys neurohormonai gali keistis netgi organizmo neveikiant jokia medžiaga. Taigi, priklausomybės prasme, pavyzdžiui, žmogaus, priklausomo nuo interneto ar nuo azartinių lošimų, smegenyse vyksta labai panašūs procesai, kaip ir vartojančio, tarkime, alkoholį. Ir tai yra įrodyta moksliniais tyrimais. Dar yra mažesnės bėdos – įvairūs įkyrumai, kurių žmogus nejaučia, tai gali būti nagų kramtymas, krapštymas, žodžiu, elgesys, kurios neretai pats nejauti ir nefiksuoji. Tai ne priklausomybė, tačiau tam tikras įkyrumo sutrikimas, todėl tam, kad nutraukti tokį elgesį, dažnai užtenka paprastų priemonių. Pavyzdžiui, jeigu jūsų vaikas kramto nagus, nupirkite kartaus nagų lako. Žinoma, jei kalbame apie internetą ir kompiuterius, galime teigti, kad be šių dalykų mes negyvensime, būtent todėl turime išmokti gyventi su jais, naudotis jais prasmingai, reguliuoti tam skiriamą savo laiką. Nusistatykite, kiek laiko per dieną galite leisti sau pabūti prie kompiuterio ir ką ten veiksite, ir bandykite tai įgyvendinti praktiškai. Jeigu naudosimės tuo bet kaip – tai tiesiog valgys mūsų laiką ir neteiks mums didelės naudos. Žinokite, kad tuo naudojasi internetinė reklama, internetinės parduotuvės ir t.t. Jei kalbėsime apie vaikus, tai reikia suprasti, kad kompiuteris skirtas darbui su juo. Žaidimams yra specialūs kompiuteriai ir, bet kokiu atveju, vaikai turėtų užsitarnauti tą laiką prie kompiuterio ir žaidimų. Su vaiku susitarkite, kiek laiko per dieną jis gali praleisti prie kompiuterio ir ką turi padaryti, kad galėtų pramogauti. Ir jis tai įsisąmonins. Nes jeigu neribosite to laiko ir tik priekaištausite savo atžalai, jokių rezultatų nebus. Na, o socialiniai tinklai pavojingi tuo, kad žmogus, praleidamas daug laiko juose gali tapti kiek asocialiu, netekti gebėjimų bendrauti realybėje, žmogų gali užklupti įvairios psichologinės problemos. Supraskite, kad internetinis pasaulis yra paralelinis, netikras, priimkite tai kaip savotišką žaidimą. Vadovaukitės sveiku protu, nesureikšminkite bendravimo socialiniuose tinkluose ir rūpinkitės savo realiu gyvenimu – šeima, darbu, pomėgiais.

Aurelijus Veryga pataria:

– Jeigu susivokiate, kad turite priklausomybę ir norėtumėte nustoti vartoti alkoholį, tabaką ar narkotikus, NEATIDĖLIOKITE. Atminkite, kad laikas veikia žmogaus nenaudai.

– Su kiekviena diena atsikratyti priklausomybės bus tik sunkiau. Kuo anksčiau nutarsite atsikratyti priklausomybės, tuo lengviau šią problemą išspręsite.

–Nelaukite momento, kai galėsite tik pagraudenti ir pasakyti tik tiek, kad esate vienas iš tų, „kuriems nepasisekė“.  Bet juk jūs nieko nepadarėte, kad šitaip nebūtų. Pokyčiams iš tikrųjų reikia labai nedaug.

–Nustokite svarstyti „ką pagalvos kiti“. Tegul jie galvoja, ką tik nori. Nė vienas iš tų, kurie „gali blogai pagalvoti“, prireikus už jus nesirgs, neaugins jūsų vaikų, jūs turite savo gyvenimą ir turite jį saugoti, kaip ten bebūtų, juk „jis tik vienas mums duotas“.

–Jei jau turite priklausomybę ir niekaip nesugebate jos atsikratyti, pasikalbėkite su žmonėmis, kurie sugebėjo „perlipti“ per save, per savo priklausomybes, nebijokite kreiptis į specialistą – psichologą ar psichiatrą.

–Atsikratę priklausomybės pajausite, kaip gerėja santykiai šeimoje ir rezultatai darbe, jus pastebės ir įvertins aplinkiniai, geriau jausitės, geriau miegosite ir pailsėsite. Supraskite, kad abstinencija, kurią patirsite nutraukę vartoti medžiagą, nuo kurios esate priklausomi, yra tik laikinas dalykas ir toji abstinencija truks tik pora savaičių. Jūs jas pralauksite ir turėsite fantastišką gyvenimą. O gyvenimas be priklausomybių yra puikus ir pilnavertis.

Kalbino Viktorija PETKEVIČIŪTĖ

Interviu buvo publikuotas pozityvaus gyvenimo būdo žurnale „Raktas“, Nr.20

Andrius Mamontovas apie alkoholio pasėkmes

Žmonės neretai susižavi romantine alkoholio vartojimo puse. Kai kuriems atrodo, kad išgėrus lengviau atsipalaiduoti, bendrauti ar užmegzti naujų kontaktų. Ar taip elgdamiesi suvokiame viso to pasekmes? Andriaus Mamontovo nuomone, norėdami kovoti su alkoholio problema, pirmiausiai turime apie tai kalbėti ir šviesti visuomenę.