Alytiškių gimnazistų savanoriška veikla Vilniuje

Senamiestis

Dabar jau būdama antrakursė ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto studentė, vis dar niekaip nepamirštu savo mokyklos – Alytaus Jotvingių gimnazijos. Tokie draugiški ryšiai mums pravertė ir šį kartą – gimnazijos pavaduotojai Renatai Romanovienei paprašius padėti organizuoti klasių seniūnų ir aktyvistų komandos formavimo išvyką Vilniuje, kreipiausi į Senamiesčio bendruomenę. Tokio pobūdžio išvykos gimnazijos mokiniams jau tampa tradicija, kurios metu išvykstama į kitą miestą, moksleiviai atlieka įvairias užduotis, skirtas komandos tarpusavio bendradarbiavimui, stiprinimui, o vienas didžiausių akcentų skiriamas savanorystei. Su Senamiesčio bendruomene sutarėme, jog šiais metais alytiškių moksleivių savanoriška veikla bus lapų grebojimas ir senamiesčio atvirų erdvių, skverų prie Katedros aikštės tvarkymas. Anot gimnazijos pavaduotojos R. Romanovienės, toks savanoriškas darbas ne tik pagražino aplinką pačioje Vilniaus širdyje, bet ir leido moksleiviams padaryti kelias esmines išvadas:

„Pavargo vaikai, bet padarėme keletą svarbių išvadų. Pirma, fizinis darbas – labai sveika. Antra, visą laiką dirbti tokį darbą nesinorėtų. Trečia, reikia mokytis, kad nereiktų vargti. Ketvirta…

View original post 109 more words

26-ajame ES jaunųjų mokslininkų konkurse – puikūs Lietuvos atstovų pasiekimai

Rugsėjo 23 d. iškilmingos ceremonijos metu paskelbti Varšuvoje vykusio 26-ojo Europos sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurso laureatai. Šių metų konkurso trečiosios vietos laimėtoju tapo Kauno S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijos abiturientas Matas Navickas.

M. Navickas konkurse pristatė darbą „Obels „Malus x robusta“ pražydinimas invitro kultūroje“. Darbo tikslas – sukurti in vitro technologiją, leisiančią greitai pražydinti obelį „Malus x robusta“. Šis mokslinis projektas – ketverių metų darbo laboratorijoje rezultatas.

Laureatėmis tapo ir specialųjį Europos patentų biuro įsteigtą prizą už darbo originalumą pelnė Tauragės „Versmės“ gimnazijos gimnazistės Violeta Kalašinskaitė ir Monika Orlovaitė. Merginos konkurse pristatė darbą „Priemonių kompleksas bičių Apis mellifera erkėtumui kontroliuoti“. Jų atliktas tyrimas parodė, kad bičių erkėtumą veiksmingai mažina cukraus pudra, čiobrelių eterinis aliejus ir traninių perų dalies išpjovimas. Tauragiškių laukia penkių dienų vizitas Europos patentų biure Miunchene.

Konkurse dalyvavę jaunieji mokslininkai iš įvairių Europos šalių savo darbų stendinius pranešimus pristatė Varšuvos universitete. Profesionalių mokslininkų komisija vertino projektų originalumą, kūrybiškumą, moksliškumą, atlikimo metodiką, savarankiškumą, praktinį idėjų realizavimą, vizualinį stendo pateikimą, dalyvio pasirengimą diskusijai, darbo pristatymą. Dalyviai varžėsi biologijos, chemijos, kompiuterijos, inžinerijos, aplinkosaugos, matematikos, medicinos, fizikos ir socialinių mokslų srityse.

Bernardinai.lt

Akvilė Plaipaitė. Bokalų kilnoti nenoriu – ką daryti?

Pagrindinis skirtumas tarp vasaros ir rugsėjo mėnesio Vilniuje yra tas, kad viešąjame transporte (o ir lengvųjų automobilių spūstyse) atsiranda naujų veidų – jauniausiųjų studentų. Prieš kelerius metus ir aš buvau panaši, ką tik į studentijos luomą įstojusi mergaičiukė. „Akademinis“ pasaulis mane viliojo visu pajėgumu – naujos pažintys, veikla, įspūdžiai ir taip toliau. Tiesa, laikui bėgant pastebėjau, kad daugumos studentiškų renginių tikslas (ar bent jau kulminacija) visur yra vienodas – kuo labiau (ar įmantriau) padidinti tuščių alkoholio tarų skaičių.

Alus – geriausias vaistas?

Ir labai sunku nuo to pabėgti – bendrabučio „prirašymai“, „fuksų“ stovyklos, bendri kurso ar fakulteto vakarėliai ar netgi vadinamieji „langai“ tarp paskaitų yra palydimi klausimu: „Tai gal alaus?“ Tokios studentiškos tradicijos įsišaknijusios labai giliai ir skaičiuoja jau ne vieną dešimtmetį bei nežinia kiek studentų kartų.

Štai pavyzdžiui pirmakursių stovyklų metu alkoholio vartojimas yra ko ne įtrauktas į renginio programą. Niekada nepamiršiu to, kai pirmosiomis stovyklos valandomis buvo imtasi užsiemimo, kurio metu reikėjo leisti degtinės butelį per rankas ir stengtis apsukti kuo daugiau ratų bei kuo greičiau išgerti butelio turinį. O negeriančių dalyvių buvo paprašyta „pamiršti savo principus ir prisijungti prie visų“.

Vėliau tokius „apsiforminusius“ pirmakursius pasitinka kurso šventės („cementovkės“, „betonovkės“ ir niekas vieningai negali atsakyti, kaip jos vadinasi vėlesniais kursais), kuriuose spaudimas tai pat būna labai stiprus. Pradedant nuo to, kad elementariai nėra daugiau ką veikti, kol visa kompanija, įsijautusį į kokį nors gėrimo žaidimą, baigiant tuo, kad gali sulaukti kreivų žvilgsnių ar net replikų.

Vieno universiteto renginio uždaramojo vakarėlio metu buvau gerokai peršalusi. Užuot pasilikusi namie, nusprendžiau padaryti eksperimentą ir pavaikštinėti po barą, kuriame vyko linksmybės, su arbatos puodeliu. Kitų studentų reakcijos buvo gana nuspėjamos ir panašios vienos į kitas:„Kodėl taip nestipriai?“, „Kas čia? Arbata?“, „Ar bokalų pritrūko?“ O vienas mano, ironiškai tariant, mėgstamiausių buvo – „Gerk alaus – jis labiau padeda“.

Išvada viena – tiesiog ateiti pasiklausyti koncerto negalima. Tad kur rasti bendraminčių studentams, kuriems bokalų kilnojimas gerokai pabodo arba niekada nebuvo prie širdies?

Kalti iškreipti stereotipai

Šiek tiek panaršius pavyko atrasti prevencinę organizaciją LKJBS „Žingsnis“, kurios pagrindinis tikslas – skleisti kitokį pavyzdį apie pasilinksminimo būdus. Jų atstovas Darius Stonys pasidalino panašiais pastebėjimais.

Vaikinas nėra linkęs badyti pirštais ir ieškoti kaltų. „Niekada nevartojau nei alkoholio, nei tabako –tiesiog pasisekė nuo ankstyvų metų išsiugdyti stiprų psichologinį atsparumą. Savo ruožtu džiaugiuosi, kad tai leido į bendraamžių gėrimą pažvelgti kitaip – suvokiant, jog ne visi tai daro savo noru. Atvykęs į tokią stereotipų suformuotą aplinką, studentas dažnai yra spaudžiamas socialinių normų. Todėl gėrimas draugų kompanijoje dažniausiai yra vartojimo priežastis, o ne pasiteisinimas“, – sakė pašnekovas norėdamas parodyti, kad bendraamžių įtaka vaidina labai svarbų vaidmenį.

„Niekam ne paslaptis, kaip laisvai pasijaučia studentai, ištrūkę iš tėvų namų ir nuo šiol gyvenantys galimybių kupiname mieste. Neretai tai suprantama kaip proga linksmintis, vartoti alkoholį ir pamiršti atsakomybę. Tiesa tokia, kad studentai gerokai pervertina savo bendraamžių vartojimo lygį ir remiasi iškraipytais stereotipais“, – analizavo susidariusią situaciją Darius.

O kas toliau?

Jaunatviškas maksimalizmas būdingas daugumai jaunų studentų, todėl pirmuose kursuose suderinti paskaitas, atsiskaitymus bei audringus pasilinksminimus atrodo paprasta. Absoliutinti negalima, yra atvejų, kai pagavę pirmąją laisvės bangą ir išsilakstę studentai vėliau surimtėja ir tai nesukelia didelių problemų gyvenime. Tačiau taip nutinka ne visada.

Apie tai užsimena ir Darius: „Blogiausia, jog intensyvaus alkoholio vartojimo žala nėra iškart akivaizdi, o veikia kaip uždelsto veikimo sprogmuo: galima įsisukti į ratą, kai vis sunkiau sekti universiteto paskaitas, todėl problemos nustumiamos ir linksminamasi daugiau, tačiau iš šio ciklo nėra lengva išeiti. Po kelerių metų vartojimo asmuo akivaizdžiai degraduoja tiek savo žiniomis, tiek socialiniu įvaizdžiu, kai jų smegenų kamieninėms ląstelėms padaryta rimta žala“, –sakė pašnekovas.

Paklaustas, kaip įsivaizduoja tolesnę ateitį, vaikinas pateikia gerų naujienų. „Sunku prognozuoti, kaip keisis situacija artėjant kartų lūžiui. Kol kas tendencija išlieka stipri – kiekvienais metais alkoholį vartojančių žmonių skaičius Lietuvoje mažėja“, – sakė Darius pateikdamas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento statistiką, teigiančią, jog 2012-aisiais daugiau nei aštuoni iš dešimties 15–64 metų amžiaus asmenų yra vartoję alkoholinių gėrimų (82,0 proc.), kas yra beveik 5 proc. mažiau nei 2008-aisiais.

Visgi džiaugtis LKJBS „Žingsnio“ atstovas neskuba. „Kelia nerimą tai, jog alkoholio ir tabako kompanijos yra nusitaikiusios į jaunimą kaip į potencialius viso gyvenimo klientus. Seimo nuosprendis drausti alkoholio įsigijimą iki 20-ies metų šios problemos neišsprendžia, o tik didina nelegalų importą ir šešėlinę rinką. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, abstitencijos per prievartą projektai dažniausiai nebuvo sėkmingi. Vartojimas nėra lengvai valdomas ir priklauso nuo daugybės veiksnių“, – dalinosi pamąstymais vaikinas.

Riboti laisvę – klaida

Raktu į blaivų pasilinksminimą Darius ir jo komanda laiko šilto bendravimo atmosferą. „Sudarius tokias sąlygas, išnyksta stimulas vartoti, nes tas dirbtinai lengvas kelias per alkoholio vartojimą įsilieti į bendruomenę tampa nebereikalingas. Dingsta kaukės, aplinkos spaudimas, žmonės jaučiasi laisvai ir gali būti nuoširdūs sau ir kitiems.“

Tokį tikslą LKJBS „Žingsnis“ kelia savo pagrindinėje veikloje – stovyklose moksleiviams ir studentams. „Kai kurie atvyksta į stovyklas ir prisipažįsta, jog tai yra vieninteliai jų blaivūs savaitgaliai per visus metus. Niekada nekritikuojame jų pasirinkimo, tik laukiame stovyklose, kurios daug kam tampa užuovėja. Visada lengviau gyventi, kai tavo sąmonė nėra įsprausta į kampelį, o turi pasirinkimo laisvę. Mes savo bendraamžiams tik parodome alternatyvą – sąmoningą, blaivų gyvenimo būdą, o toliau sprendžia ir renkasi jie patys“, –džiaugiasi darbo vaisiais Darius.

Jaunimas bijo būti savimi

„Dabar yra festivalių laikai, vasarą kiekvieną savaitgalį galima aplankyti po didelį muzikinį festivalį, kuriame yra ne tik ežeras ar jūra. Tai niekam nepaslaptis, jaunimas važiuoja „nusitašyti“ – nusifotografuoti su to festivalio atributika, kontrolinėmis apyrankėmis ir užsitaginti „facebooke“. Tada atrodys, kad jie leidžia laiką puikiai ir yra populiarūs“, – stiprios kritikos pasilinksminimų kultūrai negaili ir kitas mano pašnekovas – vienas iš nealkoholinių vakarėlių „Varom“ organizatorių Simonas Dailidė.

Vertindamas dabartinę situaciją, vaikinas nėra nusiteikęs itin optimistiškai: „Jaunimas renkasi jam primetamą pasilinksminimo būdą, „kultūrą“. Jie bijo būti savimi ir daryti ištiesų tai, ką nori daryti, kaip nori švęsti ar linksmintis. Renkasi tą tekėjimą pasroviui. Taip dažnai gabūs, talentingi žmonės įsisuka į tą tekėjimą, ir jis nuneša juos toli.Dabar tokie laikai, kai žmonės labai skiriasi, nebežino, ką reiškia puoselėti santykius, daug vienišų mamų augina vaikus, pilni vaikų namai nelaimingų vaikų, begalės išsigimimų… Didžiąją dalį to nurašyčiau alkoholiui, nes panagrinėjus smulkiau iki jo ir prieinama“, – nuogąstavo Simonas, nesidrovėdamas įvardyti ir blaivaus gyvenimo pranašumus:

„Būdamas blaivus žmogus yra kūrybiškesnis, laisvesnis. Jau vien tai, kad jis išsilaisvinęs iš stereotipo gerti – jį padaro gerokai laisvesniu žmogumi. Kiek pažįstu nuostabių žmonių, kurie kuria, realizuoja save per menus, muziką, bet pažįstu ir tokių, kurie gyvenime tikrai kankinasi ir nežino, ko iš gyvenimo nori, todėl geria. Geria, kad nereiktų galvoti nei apie ateitį, nei apie dabartį…“

Išeitis yra, bet ar yra to siekiančių?

„Jeigu nori, bet neturi, vadinasi – nepakankamai nori“, – populiarusis aforizmas išsprūsta iš Simono lūpų paklausus, ar jis mano, kad visą situaciją galima pakreipti geresne linkme. „Reikia tik noro, užsispyrimo ir viską galima pakeisti. Žinoma, reikia daug noro ir daug užsispyrimo!“ – juokėsi blaivininkas.

„Tai turėtume daryti visi, kurie supranta, kas vyksta, ir negyvena tuo ritmu. Tikrai daug nuveikti gali valstybė, įstatyminė bazė. Pagal PSO (Pasaulio sveikatos organizacijos) duomenis, yra trys kertiniai punktai, kuriais galima pasiekti gerų rezultatų. Tai yra reklama, kaina ir prieinamumas. Jei uždraustume alkoholio reklamą, padidintume jo kainą ir iškeltume produkciją į specializuotas parduotuves, praėjus vos 20 metų viskas pasikeistų kardinaliai. Bet tam reikia stiprios politinės valios, kurios Lietuvoje mažumėlę trūksta. Šiuo metu blaivybės pusę palaiko palyginti nedidelės grupelės, išsimėčiusios po visą Lietuvą“, – ateities galimybes vardijo pašnekovas.

„Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje atsirado ir tiek blaivių festivalių, stovyklų, renginių. Reikia tuo džiaugtis ir palaikyti geras iniciatyvas. Tikiu, kad su metais visi šie blaivūs judėjimai tik augs ir populiarės. Tai ateis į madą“, – šypsosi Simonas, mintimis permetęs viską, ką galima nuveikti nekilnojant alkoholio sklidinos taurės. Pašnekovas sutinka, kad blaiviam atsipalaidavimui labiausiai tinka aktyvi veikla. „Blaivas žmogus dažnai nori kai ko daugiau iš gyvenimo nei sėdėti prie stalo ar važinėti po festivalius. Galima puikiai leisti laiką sportuojant, vaikštant su bendraminčiais į žygius, skraidant, plaukiojant, kuriant, būnant socialiai aktyviems. Čia galima tęsti sąrašą ir plėstis daug. Galite sakyti, kad visa tai galima daryti ir išgėrus… O ar bandėte kitaip? Gyvenimas blaiviai yra kokybiškesnis, tu gali pasitikėti savimi, nes tau nereikia kažko išgerti, kad būtum kitoks. Tu žinai, kad visada esi tu“, – tiesiog spinduliuodamas entuziazmu dėstė Simonas.

Nuo ko pradėti?

Tiek aš, tiek mano pašnekovai sutinka, kad geriausias būdas išvengti alkoholio maratono – įsitraukti į sau malonią veiklą bei susirasti alternatyvių pasilinksminimo būdų.

Kur jų ieškoti? Procedūra gana paparasta – tereikia susirasti vieną, o kiti tarsi virusiniai filmukai „facebook“ tinklalapyje suras jus patys.

Dabar naują sezoną pradeda nealkoholiniai vakarėliai – „Varom“ bei „Yoga rave“. Šių dviejų renginių tikslas tas pats, tačiau jie patys yra šiek tiek skirtingi, todėl kiekvienas gali išsirinkti pasilinksminimo būdą pagal savo skonį. „Varom“ yra labai elementarūs bei tradiciniai vakarėliai su garsiomis grupėmis ir šokiais iki paryčių, skirtumas tik tas, kad niekam neprireikia sutepti sąnarių šokiams alkoholiu. Tuo tarpu „Yoga rave“ renginiuose prie šokių prisijungia dar ir kitokių programos elementų – joga, masažai, gyvo garso koncertai bei vienas kitas įdomus seminaras. Kas smagiausia, abu šie renginiai vyksta įvairiuose miestuose!

Taip pat spalio pabaigoje Vilniuje laukia stovykla studentams „Tiltas“, organizuojama Dariaus ir jo komandos iš organizacijos LKJBS „Žingsnis“. Kaip sakė pats pašnekovas, kviesdamas dalyvauti renginyje: „Ten susirenka žmonės, kurie myli gyvenimą.“

Ir galiausiai, jeigu išvardyti renginiai kol kas jums yra didelis iššūkis – visada galima pradėti nuo mažų žingsnelių. Kurie, žinoma, gali būti ristele – dalyvaujant bėgime už blaivią Lietuvą. Jis vyksta kiekvieną pirmą mėnesio penktadienį Vilniuje – nuo Katedros aikštės iki Seimo bei atgal.

Būtų naivu tikėtis, kad per porą metų studentija vietoj „fuksų“ stovyklų susirinks į „Tiltą“ ar vietoj „cementovkės“ draugiškai su kurso draugais užsuks į „Varom“, tačiau gera žinoti, kad man ir visiems, kenčiantiems nuo bendraamžių spaudimo vartoti, pasirinkimas yra.

Bernardinai.lt

Alkoholikas Darius: „Visuomenė nežino, kokia liga yra alkoholizmas“

tamsa

Patirtis, prilygstanti Charleso Bukowskio istorijoms. 20 metų, praleistų psichiatrinėse, narkologiniuose, ir vienatvės bei gyvenimo prasmės klausimas, iškylantis „asmeniniame dugne“. Tiek daug šeimų išskyręs, draugų bei bičiulių palaidojęs alkoholizmas – liga, apie kurią tiek daug kalbame, ir taip mažai žinome. Kuo išskirtinė ši liga? Kodėl tiek mažai žmonių pasveiksta? Kaip elgtis artimiesiems? O svarbiausia – ko griebtis, kai nebėra už ko?

Kada Jūs pradėjote sirgti alkoholizmu?

Aš pirmą kartą alkoholio paragavau būdamas 12-kos metų. Po metų pasirodė pirmosios pasekmės. Tais laikais – milicijos įskaita, narkologinio įskaita, psichiatrinės įskaita, mokyklos įskaita… Vienu žodžiu, visas galimas įskaitas jau turėjau būdamas 13-kos metų.

Aš niekada nesuprasdavau žmonių, kurie gali išgerti truputį, tarkime, butelį alaus, nes man visuomet reikėjo iki „smigimo“. Tiesiog, ko gero, buvau užprogramuotas alkoholizmui.

Sakydavau, jog turiu tokią svajonę – išmokti gerti saikingai, nes aš niekada nežinojau, kas tai yra. Man nepavykdavo gerti saikingai: nepabaigus vieno, jau reikėdavo galvoti, kur gauti dar.

Kitaip tariant, išgeri tą pirmą taurelę, tą butelį alaus, tuos 200 gramų Starkos,šventai įsitikinęs, kad gersi tik vieną dieną, pavyzdžiui, tik penktadienį, arba tik šitame bare…

Ir po to niekaip negalėdavau suprasti, kaip ir kodėl aš po savaitės kažkokioje landynėje sėdžiu ir geriu odekoloną. Aš juk visai nesiruošiau to daryti! Neturėjau net tokios svajonės.

Prieš pakeldamas tą pirmąją taurelę niekada negalvojau, kad dabar gersiu ir atsidursiu beprotnamyje arba kalėjime. Kažkokia nesąmonė, ar ne? Mano fantazija nenešė iki tiek. Arba nesakiau: geriu tam, kad tapčiau alkoholiku. Juk norėjau būti bet kuo – gaisrininku, muzikantu, dailininku… Bet liga nesirinko.

Kokią baisiausią patirtį iš to laikotarpio, kai smarkiai gėrėte, atmenate ar galite papasakoti?

Baisiausias patyrimas buvo prieš pat metant gerti, kai jau neturėjau nei kur eiti, nei kur gyventi. Apsistojęs tuo metu buvau Klaipėdoje, „eilinė“ žmona išvarė iš namų su visais daiktais.

Iš kažkur gavau pinigų ir gėriau negalėdamas nei prisigerti, nei išsipagirioti negerdamas. Tokia ta būsena buvo, kai pirmą kartą rimtai apėmė siaubas. Tada pirmą kartą paklausiau: Dieve, kas dabar?

Tie „vaistai“, kurie visados padėdavo, man nebepadėjo. Atsipeikėjau eilinį sykį psichiatrinėje pririštas, su lašelinėmis. Tada ir atėjo aiškus suvokimas, kad aš dabar išeisiu iš tos psichiatrinės ir viskas. Numirsiu patvoryje. Kaip tik tą dieną, beje, buvo mano gimtadienis. Man suėjo 33 metai.

Vidinis siaubas ir kraupios realybės suvokimas buvo tas atspirties taškas. Pasakiau sau: nuo šiol darysiu viską, kad daugiau to nebūtų. Ir viskas. Nuo to laiko dingo noras gerti, atsirado noras gyventi, gyventi kitaip. Tai yra didžiausias stebuklas.

Kiek metų iš viso nebegeriate?

Rugpjūčio mėnesį, mano gimimo dieną, suėjo 12 metų.

Šiandien galbūt galite atsakyti: alkoholizmas – fizinė ar psichinė liga?

Alkoholis yra trijų dimensijų liga: dvasinė, psichinė ir fizinė. Šiose trijose dimensijose viskas griūva. Svarbiausia yra gydyti dvasią. Kai pradedi gydyti dvasią, atsigauna ir kūnas, ir protas. Tai ir yra fenomenas.

Kuo išskirtinė ši liga?

Alkoholizmas labiausiai yra, vadinkime taip, neigimo liga. Neigi visą laiką ir visą laiką ieškai blogesnių: „Ne, aš ne toks… O va tas, tas tai geria! Aš tai dar čia nieko…“ arba „Va, jis jau ir į kelnes šlapinasi, o aš dar tik truputį, tai dar čia nieko baisaus…“, „Va, jisai jau konteinery sėdi! O aš dar tik vieną ranką įkišau…“

Tikras atsitikimas: du benamiai sėdi laiptinėje ir barasi. Vienas rodo į kitą: „O šitas… Šitas tai jau į kelnes myža… Aš tai dar ne, aš dar išeinu!” Bet kažkodėl abudu gyvena laiptinėje.

Žinote, alkoholikas, kaip sakoma, gali pragerti viską išskyrus savo „aš“. Alkoholikas yra žmogus, kuris, sėdėdamas visiškame šiukšlyne, visiškame minuse į kitus sugeba žiūrėti iš aukšto. Tai ir yra šitos ligos išskirtinumas.

Neretai manoma, kad alkoholikas yra bevalis, paskutinis šunsnukis, žmogus be moralės… Ar visuomenė (šeima) skiria tą ribą tarp žmogaus valios ir ligos?

Alkoholizmas su valia neturi nieko bendro. „Anonimikai“ JAV turi tokį posakį: valia nepadeda sergant dviem ligom – alkoholizmu ir diarėja. Negali sau pasakyti: aš dabar sukaupsiu valios jėgas ir neviduriuosiu.

Ligų klasifikacijoje (pagal sunkumą) alkoholizmas yra lygiai tokia pati liga kaip vėžys ir cukrinis diabetas. Bet yra ta „socialinė gėda“, kad tai yra kažkokia „gėdinga liga“, ypač moterų alkoholizmo atveju.

Vyrai, rodos, dar nėra taip smarkiai smerkiami: jeigu koks vyras apsišlapinęs voliojasi – dar nieko baisaus, bet jeigu moteris – tai jau siaubas…

Aš atsimenu, kai iš paskutinės psichiatrinės išėjau, man sanitarė atidavė daiktus, užsilikusius 25 litus ir sako: „Taigi dar galėjai gerti!“ Aš jai atsakau: „Jeigu būčiau galėjęs, tai tikrai būčiau gėręs.“

Juk neturėjau svajonės „sėsti ant baltų arklių“ ir atsirasti šitoje psichiatrinėje. Tarytum daugiau be to aš neturiu ką veikti. Sakau jai: „Taigi čia liga“, o ji man atrėžia: „Kokia čia liga?! Čia pasileidimas!.. Čia reikia valios…“

Taigi, net patys medikai skatina šitą mitą, kad, norint mesti gerti, reikia turėti mistinės valios. Aš jums galiu pasakyti tik tiek, kad valingesnių žmonių už alkoholikus ir narkomanus nėra, ypač tada, kai reikia „gauti“.

Mes padarysime viską: visus apgausime, pereisime miestą 3 kartus skersai išilgai, bet gausime. Tik kai mes išgeriame – valia pasibaigia.

Alkoholikas yra labai valingas žmogus: jis gali spręsti kokį verslo klausimą, mėnesių mėnesius gali negerti, bet likus 5 minutėms iki finišo tiesiosios jis pagalvoja: va dabar jau beveik viskas baigta, ir reiktų išgerti. Ir viskas nueina perniek.

Man irgi taip gyvenime yra daug kartų buvę: reikalai susitvarko, viskas klostosi gera linkme, bet kažko trūksta, ta viduj skylė yra, kurią užkemši alkoholiu. Ir galvoji sau (iš karto iliuziją susikuri), kad jeigu išgersi, kažkas bus kitaip. Bus dar geriau. Išgeri ir viskas griūna. Čia ir pasibaigia visa valia.

Kur yra (ir ar yra) ta riba tarp pasyvaus išgėrinėjimo ir priklausomybės?

Gerai būtų žinoti, kur yra ta riba ir prieš tą ribą sustoti. Kaip tik ir sakoma apie alkoholizmą, narkomaniją ar kitas priklausomybės ligas: kai galime sustoti, mes nenorim, kai norime – nebegalim.

Labai plona ta riba tarp stipraus išgėrinėjimo, piktnaudžiavimo alkoholiu ir alkoholizmo. Pavyzdžiui, vienas žmogus gali gerti visą gyvenimą, bet jis nebūtinai taps alkoholiku, o kitam (mano atveju) užtenka tik paragauti… Tai ir yra baisiausia, kad niekada nežinai, kaip ir kur gali „atsidurti“.

Žmonės dar yra skirstomi į saikingai geriančius, stipriai geriančius ir alkoholikus. Saikingai geriantis yra tas, kuris šie tiek išgeria ir jam nebereikia daugiau.

Stipriai geriantis – tas, kuris jau piktnaudžiauja, gali kenkti savo sveikatai, tačiau, pasikeitus aplinkybėms, tarkime, žmonai pagrasinus skyrybomis, darbdaviui – atleidimu iš darbo, sugeba iš karto nustoti gerti arba pradeda gerti saikingai.

Alkoholiko tokios aplinkybės visiškai neveikia, jam yra tas pat. Man ne kartą yra buvę, kad atsibusdavau ligoninėje po alkoholinės komos, išsitraukdavau lašelines ir eidavau gerti.

Man sakydavo gydytojai: „Tu turi čia pagulėti kelias dienas, mes tave išgelbėjome iš komos!..“, o aš sakydavau: „Jūs man neaiškinkite“ ir eidavau toliau gerti. Tai yra visiškas proto apsėdimas.

Kiekvienas turim sąžinę ir moralinius įsitikinimus, bet tas potraukis yra stipresnis. Žmona sako: „Tiktai per mano lavoną“, gulasi prie durų, o tu peržengi ją ir eini toliau.

Ar įmanoma būti alkoholiku ir gerti po nedaug arba gerti labai retai?

Tikrai ne. Nėra tarpinio varianto – „šiek tiek alkoholikas“, kaip kad ir moteris negali būti „šiek tiek nėščia“. Ir visi tie pasakymai – mažiau gerti, saikingiau gerti – alkoholikui vis tiek vieną dieną baigsis tragedija.

Kaip reaguoja alkoholiko artimieji, supratę, kad jis/ji grimzta į dugną?

Yra du keliai: arba šeima visiškai nusisuka, arba dangsto (apsimeta, jog nėra jokios problemos, ir daro „meškos paslaugą“). Pirminis kelias yra geresnis. Bent kyla žmogui šios toks stimulas stotis ant kojų.

Antrasis kelias, kai už tave tvarko visus reikalus: skambina, sumoka baudas, skolas, komunalinius mokesčius… Tai tik skatina tave toliau vegetuoti ir parazituoti. Jautiesi, kad turi užnugarį: kažkas ateis ir sutvarkys viską už tave.

Lietuvoje yra taikančių Aleksandro Dovženkos psichokodavimo metodą ar kitaip dar vadinamąjį įtaigos metodą „gersi – mirsi“. Kokia Jūsų nuomonė apie šią praktiką? Gal teko pačiam susidurti/taikyti?

Aš turiu kritišką požiūrį šiuo klausimu. Kai gydytojas pasirašo, kad „gersi – mirsi“, man atrodo, yra kažkokia mistika. Nė vienas gydytojas, davęs Hipokrato priesaiką, nepasirašys tokios „diagnozės“. Be to, alkoholikui nesvarbu, nes jis eis ir gers. Aš pažįstu žmonių, kurie „užsikodavę“ iš karto ėjo pabandyti, ar kodas „veikia“… Ir jie gyvi iki šiol.

Man pačiam jau vėlyvose gėrimo stadijose buvo atėjęs supratimas, kad jeigu gersiu – mirsiu, negersiu – mirsiu, bet kažkaip tai geriant – drąsiau… Tad tokia tai yra „gudri“ ši liga.

Iš pašalės klausančiam žmogui, kuris nėra priklausomas nuo alkoholio, tokie žodžiai kaip „gersiu – mirsiu, negersiu – mirsiu“ atrodo nesuprantami. Tačiau patys alkoholikai, kai prabylama apie jų problemą, atrėžia, kad jų niekas nesupranta. Kaip yra iš tiesų?

Bėda ta, kad alkoholikas pats savęs nesupranta (jau nekalbant apie kitus). Aš daugybę metų savęs nesupratau, ir jeigu ne „12-kos žingsnių“ programa, aš gal ir iki šiol nebūčiau savęs supratęs.

Iš tiesų reikėjo įsigilinti į priežastis, kodėl aš iš viso pradėjau gerti. Ir šiandien galiu atsakyti, jog todėl, kad man nebuvo patogu gyventi šitame pasaulyje. Aš nieko nesupratau apie šitą pasaulį, o čia išgėriau, ir vau! Viską supratau.

Alkoholis išėda tą didžiulę skylę, ir negerdamas tu tą skylę gali užkimšti seksu, lengvais narkotikais, lošimu. O tada dar prasideda „bajeriai“: penki telefonai, septyni kompiuteriai, ir vis prabangesnių dalykų reikia…

Bet ta skylė neužsipildo materialiais dalykais, tik dvasiniais. Altruizmu. Kai pradedi padėti kitiems žmonėms, tada ir išlipi iš savo galvos.

Alkoholikas yra perdėtai susitelkęs į save. Jam niekas daugiau nerūpi aplinkui, tik jis pats. Mėgstamiausi žodžiai – „aš“, „mano“, „man“. „12-os žingsnių programa“ egocentrizmą pakeičia altruizmu, tuomet pradeda rūpėti kiti žmonės.

Man tai buvo stebuklas, kai staiga pradėjo rūpėti, kaip gyvena mano mama. Man 30 metų buvo tas pat, kaip ji gyvena.

Kaip gyvena tėvas? Kaip gyvena mano vaikai? O gal galima padėti ir kitiems alkoholikams? Dabar atradau naują pomėgį, kuris irgi mane patį nustebino: einu pas gailestingąsias seseris, sriubą dalinu benamiams.

Man tai buvo nebūdinga. Nesąmonė! Sriubą dalinti… Bet kai pradedi padėti kitiems žmonėms, žmonės pradeda padėti ir tau. Ir visose sferose taip.

Šiandien įvyko stebuklas mano gyvenime – „12-os žingsnių programos“ dėka aš nežinau nė vienos priežasties, kodėl turėčiau gerti.

Kiekvieną dieną atsikeli, padėkoji Dievui ir eini gyventi, nesiskųsdamas, kaip viskas blogai, kaip visi tavęs nesupranta, neklausdamas savęs, kas bus po dešimties metų…
Nes, rodos, visą laiką žmogus gyveni arba vakar, arba dešimt metų į priekį, o šiandienos nėra. „12-os žingsnių programos“ dėka pradedi gyventi šiandiena.

O kaip susidoroti su socialiniu spaudimu: visi geria, o ką, tu negersi?

(juokiasi) Vienas iš tų retorinių klausimų: o ką reikės pasakyti, kai man pasiūlys išgerti? Žinai, per 12 metų gal kas vieną kartą ir pasiūlė. Kas įdomiausia, atsakiau: „Negeriu“, ir niekas net neklausė, kodėl.

Bet kaip visą tai yra sureikšminama – ką pasakys aplinkiniai. Kodėl jiems turėtų būti įdomu, kodėl aš negeriu? Niekam iš tiesų neįdomu.

Tada supranti, kad negerti, nerūkyti yra visiškai normalu. O kas labiausiai bando prikišti, tas pats didžiausią problemą turi.

Aš pats ankščiau būdavau tas, kuris prie kiekvieno prisikabins, nes nėra, su kuo išgerti, ir jeigu kas negeria, provokuoji: „Tu manęs negerbi!“ ir panašiai.

Kalbant plačiau apie priklausomybes, ar teisinga būtų sakyti, kad tas, kuris turi kažkokią vieną priklausomybę (tai gali būti kad ir rūkymas) yra padidintoje rizikos grupėje?

Mano požiūriu, jeigu turi kokią priklausomybę, gali lengvai užkibti už bet ko. Aš, tarkime, nesu priklausomas nuo lošimų, bet į lošimų namus neinu, nes man tai yra rizikos grupė.

Pažįstu žmonių, kurie mėgsta dangstytis tuo, kad jie negeria: „Aš negeriu, tai galiu mamos butą pralošti kazino“, „Aš negeriu, tai galiu rūkyti žolę“, „Aš negeriu, galiu sau leisti tabletes ėsti saujomis.“

Vieną kitu pakeisti yra labai paprasta. Vienas iš mūsų bendrijos senbuvių yra labai gerai pasakęs, kad raminamieji vaistai yra alkoholis tabletėmis.

Jūs jau daug metų savanoriaujate Anoniminių alkoholikų (AA) susirinkimuose, mėginate padėti nuo alkoholizmo kenčiantiems žmonėms. Sakykite, koks yra šių susitikimų veiksmingumas? Ar užtenka tik lankyti susirinkimus norint išgyti?

Galiu pasakyti tik tiek, kad šiuo metu Lietuvoje apytikriai yra apie 1000 žmonių, lankančių susirinkimus. Iš jų, sveikstančių pagal „12-os žingsnių programą“, gal tik kokie 200.

Vaikščioti į susirinkimus ir sveikti – du skirtingi dalykai. Aš irgi po to, kai pirmą kartą atėjau į AA susirinkimą, dar 4 metus ten negrįžau. Bet kelias buvo parodytas, visuomet žinojau, kur yra tos durys.

Esminė AA narystės sąlyga – noras mesti gerti. Bet tai nėra sveikimo sąlyga. Pažįstu žmonių, kurie 6 metus negeria, ir juos po to išveža į psichiatrinę ligoninę, nes jie į sieną galvą daužo. Kodėl? Nes nesugeba gyventi blaivūs.

Neseniai vienas alkoholikas Londone pasikorė, nors negėrė 15 metų. Ne taip viskas paprasta. Gali ir blaivas išsikraustyti iš proto. Reikia atskirti: esu abstinencijoje ir esu blaivas.

Būdamas abstinencijoje gali išlikti toks pat agresyvus aplinkiniams tiek fizinio, tiek psichologinio smurto prasme, kaip ir negerdamas.

Matote, norint ne tik mesti gerti, bet ir realiai pasveikti, neužtenka vien tik lankyti susirinkimus.

Kaip rašoma „12-os žingsnių“ programoje, būtina (skaito iš knygos): „Atlikti sąžinės sąskaitą, pripažinti asmeninius trūkumus, atlyginti žalą tiems, kuriems esi pakenkęs, ryžtis padėti kitiems, tikėti į Dievą ir pasitikėti juo.

Siekiant visiškai pasveikti, būtina daug jėgų skirti darbui su alkoholikais.“

Pokalbio pradžioje esate minėjęs, kad nustojote gerti po to, kai Jus ištiko nušvitimas. Ar šį nušvitimą derėtų sieti su tam tikra Dievo apvaizda?

Iki to laiko, tiesą sakant, aš buvau visiškai netikintis. Tačiau iš tiesų šiandien esu tikintis. Kai suvedžiau, raštu susirašiau, kas vyko per tą laiką mano gyvenime, – šiandien čia neturėčiau sėdėti.

Kiek kartų mane yra radę pusnyse, vežę į ligonines, traukę iš alkoholinių komų… Aš pažinojau daugybę žmonių, kurie gėrė ir mažiau ir buvo gudresni, bet šiandien jie visi – po žeme.

Tiek sutapimų negali būti. Ankščiau galvodavau: o kaip man čia pasisekė! Aš toks „krūtas“! Bet kad ir „krūtesnius“ užkasdavo.

Eini per senamiestį ir atsimeni: čia su tuo gėriau, čia su tuo… Nebėra tų žmonių. Kas – perdozavo, kas – mirė, ką – nužudė, kas – pasikorė, kas – iš devinto aukšto iššoko… Bet jų jau nebėra. Tai kas aš čia toks, kad man čia taip pasisekė?

Kadangi gyvename įvairių religijų apsuptyje, žmonėms šiandien aktualu, koksai tas Jūsų Dievas: ar krikščionių, žydų, musulmonų ar kt.? Ir ar tai yra svarbu?

Dievas yra toks, koks kiekvienam asmeniškai yra suprantamas. Tai – individualus reikalas. Mes galime padėti bet kokio tikėjimo žmonėms. Kaip rašo AA knygoje: „Tarp mūsų yra ir katalikų, ir protestantų, ir žydų, keletas musulmonų ir netgi induistų“.

Aš asmeniškai esu padėjęs ir krišnaitams. Religijų skirtumas čia mažiausia problema. Nėra privaloma tikėti, reikia tik turėti noro tikėti, ir tai ateis savaime.
Kadangi gyvenu katalikiškoje šalyje, ir mano tėvai, ir seneliai yra katalikai, aš nieko neieškojau. AA knyga, kuri buvo parašyta Jungtinėse Valstijose, remiasi katalikiška tradicija, o ypač – Jokūbo laišku.

Svarbiausia tezė: „Tikėjimas be darbų yra negimęs.“ Aš galiu atsigulęs ant lovos kiek nori tikėti ir fantazuoti, kad rytoj bus geriau, bet jeigu aš piršo nepajudinsiu, nebus geriau.

Svarbiausia, pasikartosiu, norint išgyti – reikia turėti nuolankumo. Kas tas nuolankumas? Aš pats ilgai nesupratau šio žodžio reikšmės. Nuolankumas, kaip aš dabar sakau, yra susitaikymas su tuo, ko negali pakeisti.

Tai – priėmimas savęs tokio, koks esi, ir pasaulio toks, koks jis yra. Pasaulis nesikeis dėl manęs, aš turiu keistis dėl pasaulio.

Laura Kešytė

Bernardinai.lt