Po studijų Londone – iššūkiai gimtinėje

Jau­na­sis akor­deo­no vir­tuo­zas Mar­ty­nas Le­vic­kis šią va­sa­rą dau­giau­sia lai­ko lei­džia Lie­tu­vo­je. Kū­ry­bi­nės dirb­tu­vės, kon­cer­tai, vaid­muo fil­me, drau­gys­tė su Šv. Kris­tu­po va­sa­ros fes­ti­va­lio ren­gė­jais – dau­gy­bė veik­los pa­sta­ruo­ju me­tu su­lai­kė mu­zi­kan­tą tė­vy­nė­je. Ti­kė­ti­na, kad rug­sė­jo pra­džio­je Lie­tu­vos pub­li­ka vai­ki­ną iš­vys nau­ju amp­lua – di­ri­guo­jan­tį Šv. Kris­to­fo­ro ka­me­ri­niam or­kes­trui.

Po stu­di­jų Lon­do­no ka­ra­liš­ko­jo­je mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je šie­met Mar­ty­nas taip su­si­dė­lio­jo lai­ką, kad daug bū­na Lie­tu­vo­je. “La­bai tuo džiau­giuo­si, man čia ge­ra. Kon­cer­tuo­ju, va­žiuo­ju į Šiau­lius ap­lan­ky­ti ma­mos, tad iš tie­sų vis dar gy­ve­nu tar­si “ant la­ga­mi­nų” – ki­taip ne­pa­vyks­ta”, – šyp­so­da­ma­sis pri­si­pa­ži­no akor­deo­no meis­tras. Pra­ėju­sią sa­vai­tę jis sa­kė pa­ty­ręs nuo­sta­bų emo­ci­nį su­krė­ti­mą ves­da­mas kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves Pa­lend­rių šv. Be­ne­dik­to vie­nuo­ly­ne. “Pa­ty­riau fan­tas­tiš­kų įspū­džių, ku­rie bu­vo pa­gerb­ti di­de­liu kon­cer­tu vie­nuo­ly­no baž­ny­čio­je. Esu iš tų žmo­nių, ku­riuos ga­na su­nku pra­virk­dy­ti, bet ta­da vos su­lai­kiau aša­ras: nuo­sta­bus vyks­mas – kon­cer­tas, mi­šios, vie­nuo­liai ir pa­sau­lie­čiai, ku­rie gau­siai su­si­rin­ko da­ly­tis su mu­mis mu­zi­ka, kė­lė nie­ka­da iki šiol ne­pa­tir­tų jaus­mų. La­bai tuo džiau­giuo­si”, – ti­ki­no dvi­de­šimt ket­ve­rių Mar­ty­nas.

Iš­skir­ti­nė patirtis

Mu­zi­kan­to tei­gi­mu, kaip pro­fe­sio­na­las jis džiau­gia­si, jog per šias kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves bu­vo su­kur­ti sep­ty­ni kū­ri­niai akor­deo­nui ir sty­gi­niams. Vi­si kom­po­zi­to­riai bu­vo la­bai pa­ten­kin­ti dar­bu, pra­šė akor­deo­nis­to vėl or­ga­ni­zuo­ti to­kius ren­gi­nius bū­tent Pa­lend­rių vie­nuo­ly­ne. M.Le­vic­kis sa­kė, kad Šv. Be­ne­dik­to vie­nuo­ly­nas mie­lai pri­ėmė dvi de­šim­tis jo į ren­gi­nį at­vež­tų pa­sau­lie­čių, at­vy­kę kū­rė­jai ir vie­tos vie­nuo­liai ne­var­žė vie­ni ki­tiems įpras­to die­nos ir dar­bo rit­mo. “Bu­vo sma­gu ste­bė­ti pro­ce­są, kai nuo anks­taus ry­to iki la­bai vė­laus va­ka­ro – gal tiks­liau, iki vi­dur­nak­čio – žmo­nės kū­rė, mu­zi­ka­vo, ieš­ko­jo įvai­rių gar­si­nių spren­di­mų, o re­zul­ta­tai – stul­bi­na­mi”, – džiau­gė­si M. Le­vic­kis.

Šit ir nebeliko garbanų. / Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Su­bū­ręs drau­gėn pen­kis la­bai skir­tin­go sti­liaus kom­po­zi­to­rius, tu­rin­čius sa­vi­tą mu­zi­ki­nę kal­bą, jos po­jū­tį, Mar­ty­nas pa­si­džiau­gė, kad nie­kam ne­ki­lo ne­igia­mų emo­ci­jų ar ne­pa­si­ten­ki­ni­mo dėl to, kad kas nors iš kom­pa­ni­jos mąs­to ki­taip nei ki­ti. Pa­sak mu­zi­kan­to, pa­grin­di­nis kū­ry­bi­nių dirb­tu­vių tiks­las bu­vo kom­po­zi­to­riaus bend­ra­dar­bia­vi­mas su at­li­kė­ju. M. Le­vic­kis pa­sik­vie­tė ke­lis ko­le­gas akor­deo­nis­tus ir sty­gi­nin­kus, ku­rie iš­sisk­lai­dę gru­pe­lė­mis dir­bo su kom­po­zi­to­riais ke­le­tą die­nų kar­tu. Spe­cia­liai į kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves vie­nuo­ly­ne at­vy­ko due­tas iš Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos “Van Vliet”, taip pat len­kų akor­deo­nis­tas ir ško­tų al­ti­nin­kas. “Tai – ga­na re­ta kom­bi­na­ci­ja. Ir al­tas, ir akor­deo­nas daž­nai ly­di­mi keis­to po­žiū­rio – nei smui­kas, nei vio­lon­če­lė, nei pia­ni­nas, nei var­go­nai. To­dėl toks due­tas – pui­ki erd­vė kur­ti re­per­tua­rą, ku­rio pa­sau­ly­je be­veik nė­ra”, – kal­bė­jo mu­zi­kan­tas.

Sta­čia gal­va į kiną

Be to, kad nuo­lat kon­cer­tuo­ja, šią va­sa­rą M. Le­vic­kis ėmė­si ir kiek ne­įp­ras­tos jam veik­los – at­li­ko pa­grin­di­nį vaid­me­nį re­ži­sie­riaus Jus­ti­no Kri­siū­no ku­ria­ma­me fil­me “Dė­dė Ro­kas ir Ni­da”. Mar­ty­nas pri­si­pa­ži­no, kad pa­sta­ruo­ju me­tu su­lau­kia daug įvai­rių pa­siū­ly­mų, daž­nai ne­su­si­ju­sių su tie­sio­gi­ne veik­la, iš ku­rių ten­ka rink­tis – vis­kam ne­už­ten­ka lai­ko ir jė­gų. Ne­nei­gė, jog J. Kri­siū­no kvie­ti­mas vai­din­ti bu­vo ne­ti­kė­tas, prieš su­tik­da­mas il­gai mąs­tė, ta­rė­si su ar­ti­mai­siais ir drau­gais. “Nu­ta­riau, kad ver­ta pa­ban­dy­ti, man pa­tin­ka iš­šū­kiai, – tei­gė vai­ki­nas. – Fil­ma­vi­mas jau baig­tas, o koks bus re­zul­ta­tas – ne­ži­nau. Rei­kia lauk­ti mon­ta­vi­mo, per­žiū­rų, ta­da bus ga­li­ma įver­tin­ti, kaip pa­si­se­kė.”

Mar­ty­no ti­ki­ni­mu, pa­tir­tis, ku­rios ga­vo da­ly­vau­da­mas ku­riant ki­no fil­mą, jam la­bai pa­ti­ko – bu­vo ap­sup­tas pro­fe­sio­na­lų ko­man­dos, gel­bė­jan­čios pa­ta­ri­mais, kū­ry­bi­ne ener­gi­ja. Pa­šne­ko­vas pri­si­pa­ži­no, kad fil­muo­jan­tis bu­vo ga­na su­nku, mat tek­da­vo va­lan­dų va­lan­das lauk­ti tin­ka­mo apš­vie­ti­mo, kol liau­sis ly­ti ar dar ko nors. “Ma­ne iš tie­sų tai la­bai ne­rvi­no, – nu­si­juo­kė jis. – Esu tas, ku­ris ima ir da­ro čia ir da­bar. Ko nors lauk­ti ir tuš­čiai leis­ti lai­ką bu­vo ti­kra kan­čia.”

Didelio populiarumo sulaukęs užsienyje Martynas Levickis šią vasarą ne tik pakeitė įvaizdį, bet ir užsivertęs darbais Lietuvoje. / Aigos Ozo nuotrauka

Ki­ta šią va­sa­rą Mar­ty­ną ap­lan­kiu­si pa­tir­tis – pa­gro­ti ves­tu­vė­se. At­li­kė­jo nie­kaip ne­pri­ly­gin­si ves­tu­vių mu­zi­kan­tui, ta­čiau sa­vo la­bai ge­ro drau­go su­tuok­tu­vių die­ną jis nu­si­lei­do iš di­džiau­sio­se pa­sau­lio sa­lė­se kon­cer­tuo­jan­čio mu­zi­ko aukš­tu­mų ir mie­lai pra­džiu­gi­no bi­čiu­lį svar­bią jam die­ną akor­deo­no mu­zi­ka. “Su juo mu­zi­ka­vo­me nuo vai­kys­tės. Pla­na­vo­me per jo ves­tu­ves kar­tu pa­gro­ti, pa­dai­nuo­ti, bet iš­ėjo kaip vi­sa­da – pa­sta­ruo­ju me­tu esu tik pra­skrie­jan­tis vė­jas. To­dėl da­ly­va­vau tik tuo­ktu­vių ce­re­mo­ni­jo­je, pa­si­li­kau ke­le­tai va­lan­dų šven­tė­je ir tu­rė­jau ke­liau­ti į kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves Pa­lend­rių vie­nuo­ly­ne. Ne­pa­va­ka­ro­jom, kaip vy­lė­mės, bet tu­rė­jau at­si­ve­žęs ins­tru­men­tą, tad pa­gro­jau jau­nie­siems ke­le­tą kū­ri­nių. Tie­są sa­kant, tai – di­džiu­lė iš­ly­ga ge­riems drau­gams. Pa­pras­tai per ves­tu­ves ne­gro­ju”, – tei­gė M. Le­vic­kis.

Ta­čiau gro­ti va­ka­rė­liuo­se, o ne kon­cer­tų sa­lė­se jam ten­ka ga­na daž­nai. Kai bend­rau­ji su džia­zo mu­zi­ką gro­jan­čiais at­li­kė­jais, to­kie “jam ses­sion” ga­li truk­ti iki par­yčių. Gy­ven­da­mas Lon­do­ne Mar­ty­nas sa­kė ne kar­tą lan­kę­sis to­kiuo­se su­si­bū­ri­muo­se, kai mu­zi­kuo­ja vi­si ir vyks­mas ge­ro­kai už­trun­ka. “Vi­sa­da pa­sik­liau­ju vie­nin­te­liu man svar­biu da­ly­ku: jei­gu mu­zi­ka rei­ka­lin­ga žmo­gui, jis tą mu­zi­ką at­si­ne­ša į sa­vo šven­tę – pui­ku, tai svei­kin­ti­na. Bet vi­suo­met sma­giau­sia, kai žmo­nės at­ei­na pas mu­zi­ką į sve­čius – į kon­cer­tus”, – ti­ki­no pa­šne­ko­vas.

An­tra­sis al­bu­mas ir batuta

Asmeninio albumo nuotrauka

Lon­do­ne įra­šy­tas pir­ma­sis Mar­ty­no akor­deo­no mu­zi­kos al­bu­mas at­ne­šė at­li­kė­jui di­džiu­lę sėk­mę. Va­dy­bi­nin­kų įkal­bė­tas su­ti­ko įra­šy­ti itin įvai­rius kū­ri­nius – nuo Jo­han­no Se­bas­tia­no Ba­cho iki La­dy Ga­gos. Pa­si­da­vė pro­diu­se­rių spau­di­mui ir al­bu­mas iš­ėjo ga­na ek­lek­tiš­kas. Po pir­mo­sios kom­pak­ti­nės plokš­te­lės sėk­mės lie­tu­vių vir­tuo­zas su­lau­kė siū­ly­mo iš­leis­ti an­trą­jį al­bu­mą. “Iki rug­sė­jo pra­džios tu­riu ap­sisp­ręs­ti, ką da­ry­si­me šį kar­tą. Da­bar jau no­riu iš­gry­nin­to pro­duk­to, ma­nau, jis bus la­biau kla­si­ki­nis. Bė­da tik ta, jog jau la­bai spau­džia lai­kas, tu­riu bent min­ty­se su­si­dė­lio­ti kū­ri­nius, ku­rie bus al­bu­me, o gal­va vis dar užim­ta ki­tais da­ly­kais. Lie­tu­vo­je tiek veik­los – su­nku spė­ti”, – pri­si­pa­ži­no jis.

Dėl užim­tu­mo bent po­rai me­tų ten­ka ati­dė­ti ir pla­nuo­tas šiuo­lai­ki­nės mu­zi­kos stu­di­jas Is­pa­ni­jos San Se­bas­tia­no mu­zi­kos ins­ti­tu­te. Kaip sa­ko Mar­ty­nas, jis ne­no­rė­tų bū­ti toks stu­den­tas, ku­ris at­le­kia į mo­ky­mo įstai­gą vien at­sis­kai­ty­ti. Stu­di­juo­ti no­ri rim­tai, sem­ti vis­ką, ką šio­je mo­kyk­lo­je jam ga­li pa­siū­ly­ti gar­būs dės­ty­to­jai. “Ka­dan­gi ma­no kon­cer­tų gra­fi­kas su­pla­nuo­tas jau dve­jiems me­tams, aki­vaiz­du, kad dėl stu­di­jų teks pa­lū­kė­ti. Bet jo­kiu bū­du jų ne­at­si­sa­kau. Dar tu­riu lai­ko”, – ti­ki mu­zi­kan­tas.

Po po­ros sa­vai­čių Mar­ty­no lau­kia kon­cer­tas su Šv. Kris­to­fo­ro ka­me­ri­niu or­kes­tru. Pa­šne­ko­vo tei­gi­mu, su šiuo ko­lek­ty­vu ir jo va­do­vu maes­tro Do­na­tu Kat­ku­mi jį sie­ja itin šil­ti san­ty­kiai. Akor­deo­no vir­tuo­zas iš­da­vė puo­se­lė­ja­mą vil­tį: ti­kė­ti­na, jog per kon­cer­tą at­li­kė­ją iš­vy­si­me ne tik gro­jan­tį akor­deo­nu, bet ir su ba­tu­ta ran­ko­je di­ri­guo­jan­tį or­kes­trui. “Ma­no sva­jo­nė – pa­žin­ti mu­zi­ką kuo pla­čiau, vi­sais jos ra­kur­sais. Akor­deo­no mu­zi­ka šią be­kraš­tę erd­vę kiek ri­bo­ja dėl re­per­tua­ro. Di­ri­guo­ti or­kes­trui – va­di­na­si, pa­si­ner­ti į kla­si­ki­nės mu­zi­kos gel­mę. Ten tiek vis­ko, no­riu tai at­ras­ti”, – pri­si­pa­ži­no mu­zi­kan­tas. Ka­dan­gi maes­tro D. Kat­kus gar­sė­ja sa­vo ne­tra­di­ci­niu ir pla­čiu po­žiū­riu į at­lie­ka­mą kla­si­ki­nę mu­zi­ką, Mar­ty­nas ne­si­pur­to pa­di­ri­guo­ti eks­ka­va­to­rių “an­samb­liui”, pa­kil­ti su or­kes­tran­tais oro ba­lio­nu – yra vil­ties, jog trum­pam jau­na­jam ko­le­gai bus pa­ti­kė­ta ka­me­ri­nio or­kes­tro di­ri­gen­to pa­ky­la.

 

Lietuvos Žinios straipsnis. autorė Goda Ambrazas

 

Vaidas Radzevičius: „Sveika siela – sveikame kūne”

„Kūnas yra mano transporto priemonė, kuri man padeda kelionėje“ sako Vaidas Radzevičius

Vaidas Radzevičius – vienas geriausių Lietuvoje vegetarinės virtuvės virėjų, ne tik gaminantis, bet ir besidalinantis savo patirtimi vegetarinių valgių gamybos kursuose ir paskaitose apie mitybą. Sveikai gyvenantis vyras mielai sutiko pasidalinti savo mintimis ir prisidėti prie projekto „Aš – už sveiką Lietuvą“.

Sveikoje sieloje – sveikas kūnas

Vaidas posakį „sveikame kūne – sveika siela“ mėgsta naudoti atvirkščiai. „Sveika gyvensena įprastai siejama tik su fiziniu kūnu. Aš manau, kad ir nuo dvasinių dalykų gali priklausyti žmogaus fizinis stovis. Jeigu mano santykiai su aplinka yra geri, tai harmonizuojasi ir fizinis būvis. Na pavyzdžiui, jeigu gyvenu harmonijoj su visais gyvais padarėliais, gyvenančiais žemėje, tai natūraliai jų valgyti aš negaliu. Taip pat ir visos bėdos bei ligos – jos yra neteisingo gyvenimo pasekmės. Tai kaip simptomai, pagal kuriuos aš galiu spręsti, kur aš turiu problemų santykiuose su aplinkiniais žmonėmis ir su Dievu.“

Esminis lūžis

Pašnekovas pasakoja, kad augo doroje, sąžiningoje ir tvarkingoje šeimoje. „Tačiau aš visada buvau kitoks, nei mane auklėjo. Nuo pat vaikystės man patiko virti, kepti, sukiotis virtuvėje. Pakalbėjom su tėvais ir nusprendėm, kad aš turėčiau būti inžinierius“ – šypsosi Vaidas – „ir nors mano vidus visiškai tam prieštaravo, bet tai buvo prestižinė specialybė, ir reikėjo klausyti tėvų. Studijavau iki paskutinių metų ketvirto kurso, bet niekada nemačiau tikslo, kodėl aš čia esu. Man reikėjo rezultatų čia ir dabar. Posakį „ką pasėsi – tą ir pjausi“ dabar suprantu pilnai, nes sėjau savo norus ir troškimus, jų siekiau visokiais būdais, o paskui reikėjo už tai atkentėti. Susidėjau su blogais žmonėmis, materialinės gėrybės atrodė svarbiausias dalykas, jų siekiau nelabai legaliais būdais. Nemačiau prasmės daug kur, todėl save realizuodavau gatvėje, kur viskas man buvo aišku. Žinoma reikėjo atkentėti ir tokio elgesio pasekmes – net keletą kartų buvau izoliuotas nuo visuomenės. Tada atrodė, kad tai didžiausia bausmė. Dabar suprantu, kad įkalinimo įstaigos yra auklėjamoji priemonė, ir, beje, labai veiksminga. Ten sutvarko dienos rėžimą: visada tuo pat metu žadina, tuo pat metu maitina, tuo pat metu užima aktyvia veikla. Ten įstato protą į rėžimą, kuris labai reikalingas mūsų visuomenėje. Tai galėčiau įvardinti kaip lūžį, kuris buvo esminis mano gyvenime“ – patirtimi dalinasi vyras ir priduria – „tačiau kita be galo svarbi priežastis, kuri privertė mane pasikeisti, buvo mamos meilė. Man net suvokti sunku, kiek mama gali iškęsti, palaikyti ir mylėti savo vaiką. Ir tai, ką aš priverčiau ją iškentėti, buvo milžiniška paskata pokyčiams. Apie jos kantrybę ir meilę galima būtų knygą parašyti“ – šypsosi pašnekovas.

Netarnaukime kūnui

Vaidas pasakoja, jog anksčiau buvo sunku laikytis sveikos gyvensenos normų, nes nesuprato, kodėl reikia daryti vienaip ar kitaip. „Man visada buvo svarbu išsiaiškinti priežastis, o ne sekti pavyzdžiais. Mes turime tiek daug pasirinkimų, kaip galime patenkinti vieną ar kitą fizinį poreikį – skanesnis maistas, geresni kvepalai, gražesnė muzika. Visi jie skirti mūsų fizinio kūno jutimams: regai, uoslei, klausai, skoniui ar lytėjimui. Virš jausmų yra protas, kuris gauna informaciją patenkinus vieną iš jausmų. Virš proto yra intelektas – tai teisingas daiktų suvokimas. Tai nėra apsiskaitymas, ar proto išraiška, kaip dažniausiai suvokiama. Tai yra energija, kuri gali sukontroliuoti protą ir jausmus. Žmogus gali daug žinoti apie rūkymo žalą, tačiau jeigu jo intelektas žemas, ta energija silpna, vadinasi jis vis tiek rūkys, nors ir turės informaciją. Stiprus intelektas gali sulaikyti jausmų poreikius – žinau kad tai blogai, ir to nedarau. Visa tai žinant yra kur kas lengviau laikytis savo nuostatų ir gyvenimo būdo. Reikia suprasti, jog mūsų kūnas yra tarsi automobilis, kuris tarnauja mums. Mes jį prižiūrime, tvarkome, kad jis mus vestų tikslo link. Juk visi mes suvokiame, kad tarnauti automobiliui yra kvailystė, tačiau kodėl taip dažnai pasiduodame kūno poreikiams?“ – retoriškai klausia vyras.

Nėra nieko neįmanomo

Vaidas pasakoja suvokęs, jog žmogus susitapatina su savo aplinka. „Pamačiau tarsi iš šono, jog greitai situacija taps nebevaldoma – alkoholis, nusikaltimai, narkotikai ir linksminimasis paromis tapo norma. Supratau, jog taip tęstis nebegali. Sunkiausia buvo visus tuos tariamus draugus ir tą aplinką palikti ir nusigręžti. Atrodo, juk tiek laiko stengeisi užsitarnauti tam tikrą statusą gatvėje, didelis pasiekimas buvo tai, jog kažkas tavęs bijo… Ir dabar visa tai palikti? Atrodė neįmanoma. Nežinojau, ar ta aplinka mane paleis. Nežinojau, kur ieškoti patarimo, tad nuėjau į bažnyčią. Prašiau pagalbos ir nuorodų, kaip toliau elgtis. Išėjęs iš bažnyčios sutikau vaikiną iš „Harė Krišna“ bendruomenės, dalinusį knygas. Prakalbėjau su juo dvi valandas gatvėje, vis dairydamasis, ar kas iš pažįstamų manęs nemato“ – šypsosi vyras – „Jau tada supratau, jog atsitiktinumų nebūna. Po kurio laiko sekmadienį, eidamas į mišias, vėl sutikau tą patį vaikiną, su kuriuo vėl praleidau porą valandų. Buvau katalikas, tačiau juk visose religijose Dievas yra vienas. Nesigailiu dėl nieko, kas nutiko mano gyvenime ir kokias pamokas man teko iškentėti. Viską tikrai pakartočiau. Nes tai juk yra mano kelias, kuris privedė mane prie to gyvenimo, kurį gyvenu dabar. Turiu nuostabią žmoną, dviejų mėnesių dukrytę. Visi gyvename sveiką gyvenimo būdą kaime, priklausome Vaišnavų šeimai, visuomenėje labiau žinomai kaip krišnaitams. Noriu pabrėžti, kad nėra nieko neįmanomo. Turime stebėti, kokie žmonės mus supa. Tarp sveikų žmonių gali būti sveikas, tarp narkomanų – tapsi narkomanu, būdamas šalia švarių žmonių tapsi švarus. Tik kiekvienas turime rasti savo kelią.“ – sako Vaidas Radzevičius.

Straipsnis parengtas vykdant sveiko gyvenimo pavyzdžių projektą „Aš – už sveiką Lietuvą“, Evelina Valiulytė, http://www.sveikuoliai.lt. Nuotraukos: V.Radzevičiaus asmeninis archyvas.